Valstybinės įmonės
Arūnas BRAZAUSKAS
Valstybės valdomos įmonės – maždaug pusšešto milijardo eurų kainuojantis visaliaudinio turto gabalas – yra tvarkomos itin neefektyviai. Pasiilgusiems socializmo Grūto parke būtų galima įbrukti lankstinuką su Lietuvos valstybinių įmonių rezultatais. Gal ir paminklų Grūte reikėtų ne vien senų, bet ir naujų – sustatant į eilę valstybinio sektoriaus likimą lėmusius politikus.
Stringančią girnapusę primenanti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) visuma, nors ir nesukuria pusės bendrojo vidaus produkto (BVP), apima daugiausia komercinės paskirties turto šalyje. Jo rinkos vertė 2015 m. siekė apie 5,5 mlrd. eurų (apskaitinė vertė buvo didesnė, tačiau turtas vertas tiek, kiek gauni jį pardavęs). Lietuvos valstybė buvo 134 įmonių savininkė arba didžiausia akcininkė. Jose dirba apie 40 tūkst. žmonių. Ir šitas valstybinis, t.y. visų mokesčių mokėtojų, turtas buvo tvarkomas labai šiaip sau.
Pernai gruodį „Veido“ redakcijoje diskutuota, kodėl šalies politikai iš esmės vis dar nelaiko VVĮ realiu turtu, galinčiu ir turinčiu duoti pelno valstybei. Diskusija, kurioje dalyvavo valstybės žinybų, privačių investuotojų, VVĮ atstovai, išspausdinta 2015 m. nr. 49. Greta kitų problemų akcentuota tai, kad VVĮ valdymas politizuotas, įmonių valdybos silpnos – jose mažai nepriklausomų narių, kurie nėra valstybės tarnautojai. VVĮ atlyginimai, ypač vadovų, vargiai gali konkuruoti su privataus sektoriaus algomis.
Ieškant pasaulyje valstybinio sektoriaus tvarkymo gerųjų pavyzdžių tenka pripažinti, kad svarbu ne vien schemos, algoritmai, sistemos. Bene svarbiausias veiksnys – politinė valia. Be jos bet kokia kompetencija skęsta pelkėje.
Valstybinės įmonės siaubo istorija
Apie socialistinės santvarkos neefektyvumą prirašyta galybė knygų ir straipsnių, pastatyta filmų. Vienas kitas istorinis pavyzdys grąžins mus į „rojų“, kuriame didesnę dalį ūkinės veiklos vykdo valstybė.
Įsivaizduokime šalį, kurioje veikia vienintelė telekomunikacijų bendrovė – be, abejo, valstybinė. Nors kraštas kažkiek kompiuterizuotas, visi telefono abonentų sąrašai kažkodėl saugomi popieriuje (valdžiai atrodo, kad popierines laikmenas lengviau apsaugoti nuo gaisro nei elektronines nuo išsimagnetinimo).
Telefonais toje šalyje sunku naudotis, nes tinklas perkrautas. Gal todėl valdžia neskuba – naujo stacionaraus telefono įvedimo reikia laukti iki trijų mėnesių. Tarpmiestinis telefono skambutis kartais suskamba tik po 20 min. nuo užsakymo. Skambučių tarifai vienodi visu paros laiku. Telefonų aparatus pardavinėja viso labo viena valstybinė įstaiga – ta pati telefonų bendrovė. Aparatai dviejų spalvų – juodi ir balti, kitokių nėra. Telefono numerį galima surinkti tiktai disku, nes mygtukinių aparatų reikia parsivežti iš užsienio. Bet ar jie veiks?
Prisimenantieji sovietinę Lietuvą nusišypsos dėl greitai slenkančios eilės – juk telefono įvedimo tereikia laukti tris mėnesius! Ir pridurs: jūsų aprašytoji Šiaurės Korėja be mobiliųjų telefonų – ne tokia jau baisi šalis.
Tačiau vaizdelis pateiktas ne iš paskutinio komandinės ekonomikos bastiono. Tik juodais ir baltais telefonais kažkada prekiavo vienintelė Naujosios Zelandijos telekomunikacijos bendrovė.
Prieš tapdama valstybės valdymo pavyzdžiu likusiai žmonijai (įskaitant ne pačius blogiausius jos atstovus – Lietuvos valdininkus), Naujoji Zelandija įrėžė ir kitokį istorinį pėdsaką – neefektyvų valstybinį sektorių. Telekomunikacijos ten buvo apsaugotas protekcionistiniais įstatymais – kad tiktai privatus verslas nekištų nosies į valstybės kontroliuojamą sritį. „Perestroika“ ten prasidėjo apie 1984-uosius, maždaug tuo pačiu laiku istoriškai pirmojoje komunistinėje valstybėje Sovietų Sąjungoje prabilta apie reformas, galiausiai atvedusias prie blogio imperijos žlugimo.
Maždaug po 20 metų ėmė skaičiuoti
Nepriklausomos Lietuvos valstybinis sektorius netrukus po SSRS subyrėjimo panėšėjo į girnapusę, kadaise paskandinusią sovietinę santvarką. Premjeru būnant Bronislovui Lubiui (vadinasi, ne vėliau kaip 1993 m. kovą), į spaudos konferenciją susirinkę žurnalistai buvo nustebinti, kai prie mikrofono ėmė veržtis keli valstybinių įmonių direktoriai.
Žurnalistų teisėmis jie norėjo pranešti premjerui, kad negavusios valstybės paramos jų įmonės bankrutuos. Ir neišmaniam stebėtojui tapo aišku, kad B.Lubys, pats pramonininkas, kai kurių direktorių neskuba prisileisti dėl, matyt, vienintelės priežasties – gaus audienciją ir prašys pinigų. Valstybė jau ėjo tokios naštos lengvinimo keliu – vyko privatizacija.
Maždaug po tuzino metų nuo aprašyto epizodo vis dar neatrodė, kad sunkios valstybinio sektoriaus girnos sukasi lengviau. Iš 2009-aisiais paskelbtos Valstybės kontrolės ataskaitos aiškėjo, kad nemažai kontrolierių pastangų surijo bandymai susigaudyti ir suskaičiuoti. VĮ Registro centro pateikta informacija nesutapo su kitų institucijų pateiktais duomenimis, konkrečių įmonių duomenys ne visuomet buvo tikslūs. Kontrolieriai apibendrino: „Tai, kad institucijos pateikia skirtingą valstybės įmonių skaičių, rodo, kad savininkas (valstybė) neturi pakankamos, tikslios informacijos apie valdomas valstybės įmones.“
Išties, Registrų centro duomenimis, 2008-12-01 buvo 125 VVĮ, o Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2008-12-31 tokių buvo 112. Kontrolieriai patys suskaičiavo 108 įmones.
Ataskaitoje teigiama, kad 2006–2008 m. valstybė skyrė apie 350,0 mln. Lt (pagal dabartinę apskaitą – maždaug 100 mln. Eur) VVĮ turtui įsigyti. Kontrolieriai vardijo tokio „maitinimo“ pasekmes: valstybė negauna grąžos mokesčių pavidalu, nes tos lėšos apskaitytos kaip dotacijos, taip pat nedidėja įmonės savininko kapitalas, nuo kurio mokamas valstybės turto naudojimo mokestis. Kontrolieriai konstatavo, kad apie kai kurias įmones nėra patikimų duomenų, kokios vertės turtas valdomas patikėjimo teise.
2010 m. pirmą kartą paskelbta valstybės valdomo komercinio turto apžvalga atskleidė, kad daugumos VVĮ veiklos rezultatai buvo prasti, o įmonių finansinė kapitalo grąža 2009 m. siekė vos 0,1 proc. – tai gerokai mažiau už ES valstybinių įmonių vidurkį ir vidutinę kapitalo grąžą Lietuvos privačiame sektoriuje, kuri tada siekė apie 9 proc.
2013 m. duomenimis, VVĮ nuosavo kapitalo grąža, parodanti, kaip efektyviai naudojamas įmonės turtas, sudarė 2,7 proc. Šis rodiklis buvo 5 kartus žemesnis nei geriausią įmonių valdymo praktiką įgyvendinančiose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, Norvegijoje. Nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių vidurkio lietuviškas rodiklis atsiliko tris kartus.
Nykštukinis centras
2010 m. pradėta VVĮ pertvarka. Iki 2012 m. birželio Vyriausybė patvirtino du esminius dokumentus – vadinamąsias Skaidrumo ir Nuosavybės gaires. Buvo numatytas VVĮ valdymo koordinavimo centro (VKC) įkūrimas.
2012 m. rugsėjį įkurtas VVĮ valdymo koordinavimo skyrius Valstybės turto fonde, atliekantis VKC funkcijas. Laikinai einantis pareigas VKC vadovas Deividas Gabulas išvardijo „Veidui“ tos įstaigos atliekamus darbus:
– VVĮ finansinių rezultatų ir efektyvumo vertinimas;
– įmonių strateginių planų vertinimas, jų įgyvendinimo stebėsena;
– kandidatų į VVĮ valdybų nepriklausomus narius kompetencijų vertinimas, pavardžių duomenų bazės sudarymas (turimi omeny potencialūs valdybų nariai, kurie nėra valstybės tarnautojai);
– metodinių rekomendacijų rengimas, naujų teisės aktų iniciatyvos, Vyriausybės ir Ūkio ministerijos konsultavimas dėl susijusios politikos formavimo;
– Vyriausybės ir ministerijų konsultavimas dėl VVĮ valdymo, VVĮ konsultavimas dėl veiklos ir gerosios valdymo praktikos įgyvendinimo, naujų verslo planų pagrįstumo vertinimas, Vyriausybės ir Finansų ministerijos konsultavimas dėl dividendų išmokėjimo.
Esant tokiam įspūdingam funkcijų sąrašui galima tikėtis ir gausaus bei labai kvalifikuoto kolektyvo. VKC darbuotojų vis dar nedaug, todėl galima spėti, kad jų darbštumas ir kvalifikacija pranoksta vaizduotę. Neskaitant VKC vadovo Dainiaus Velykio, kuris dabar JAV studijuoja pagal verslo administravimo magistro (MBA) programą, VKC šiuo metu dirba 6 (šeši!) žmonės. Pasak D.Gabulo, pernai liepą jų buvo trys.
Palyginimui: peržvelgus VšĮ „Versli Lietuva“ darbuotojų sąrašą, jų galima iš akies suskaičiuoti apie 50. Savo misiją „Versli Lietuva“ apibrėžia taip: „Padėti konkurencingiems verslams kurtis ir plėstis Lietuvoje, eksportuoti teikiant mokymų, konsultacijų ir verslo partnerių paieškos paslaugas…“ Ar visos Lietuvos VVĮ veiklos koordinavimo misija reikalauja mažiau žmogiškųjų išteklių? D.Gabulo teigimu, VKC analogas Izraelyje samdo apie 70 darbuotojų (neskaitant aptarnaujančio personalo).
Kad ir kokie kvalifikuoti specialistai būtų suburti į darnią komandą, jų balsas į dangų neis, jeigu įstaiga nebus nepriklausoma, neturės įgaliojimų ir autoriteto. VKC, į kurio funkcijas įeina patarti Vyriausybei dėl tokių gigantų kaip AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Lietuvos energija“ mokamų dividendų valstybei, šiuo metu tėra nedidelis Valstybės turto fondo padalinys.
Svetimieji „išvaduotojai“
Kartu su sovietine okupacija užmarštin nukeliavo tostas, pasibaigiantis fraze: „Tad išgerkime už sovietų valdžią, kuri panaikino visas šias nesąmones.“ Vargu ar šiais laikais atsiras panašus tostas, prasidedantis valstybinės vadybos blogybių vardijimu ir pasibaigiantis pagarbinimu: „Tad išgerkime už EBPO, kuri verčia mus taisyti nesąmones.“ 2012 m. Lietuva atnaujino prašymą įstoti į šią organizaciją. Narystės siekis tapo stimulu gerinti VVĮ valdymą.
D.Gabulas glaustai priminė EBPO rekomendacijas dėl VVĮ:
– didinti nepriklausomų VVĮ valdybų narių skaičių;
– stambinti įmones (pavyzdžiui, kelių, miškų);
– EBPO rekomenduotas valdymo gaires padaryti privalomas visoms VVĮ (pavyzdžiui, visur taikyti tarptautinius apskaitos standartus);
– stiprinti VKC, plėsti jo galias, didinti finansavimą.
Finansų viceministras Gediminas Onaitis „Veidui“ sakė: „EBPO rekomendacijos patvirtina ir sutvirtina tai, ką iki šiol žinojome ir ką Finansų ministerija yra ne kartą išsakiusi Vyriausybei. EBPO išvados tik įrodo, kad mes buvome teisūs.“
Kvalifikuotų ekspertų teisumas dar nereiškia, kad jų rekomendacijos bus įgyvendintos. Gatavų gerosios praktikos pavyzdžių pasaulyje pilna. Matyt, ne jų stoka yra neefektyvumo priežastis.
Politinės kultūros keistenybės
Kodėl Rusijos „Gazprom“, kurio finansiniai rodikliai nežiba, nors kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, nesitvarko kaip valstybinė Norvegijos įmonė „Statoil“? Matyt, daug kas priklauso nuo pačios valstybės. Norvegija – demokratinė šalis, o Rusijos santvarka yra kleptokratija – vagių valdžia.
Besižvalgant gerosios praktikos pavyzdžių verta dar kartą prisiminti Naująją Zelandiją. Šalies sėkmės istorija tapo intelektinio eksporto dalyku.
Tolimųjų salų pasiekimų legenda prasideda jau papasakotu įvadu apie telekomunikacijos baisybes. Apie 1984-uosius stagnuojančią šalį ėmėsi reformuoti kairioji Leiboristų partija. Kai ji pralaimėjo rinkimus, estafetę perėmė dešinioji Nacionalinė partija. Taip jungtinėmis pajėgomis buvo sukurtas dabar jau visame pasaulyje išreklamuotas Naujosios Zelandijos stebuklas.
Vadovėliuose apdainuoti Naujosios Zelandijos makroekonominiai pasiekimai: telekomunikacijos sektoriaus privatizavimas; valstybinių miškų valdymo reforma; darbo rinkos liberalizavimas. Makroekonominės reformos tolimose salose pavyko todėl, kad konkuruojančios politinės partijos iš esmės vykdė tą pačią programą, o ne griovė, ką prieš tai buvo sukūrę politiniai konkurentai.
Yra vienas „bet“, dėl kurio kyla abejonių, ar Naujoji Zelandija kam nors Lietuvoje reikalinga kaip sektinas pavyzdys, o ne vien kaip turizmo kryptis. Dar iki valdymo reformų Naujosios Zelandijos valdininkija buvo minimaliai korumpuota ir laisva nuo partijų patronažo – tiesioginio kišimosi per savo statytinius.
Susimąstyti apie politinių tradicijų svarbą verčia Naujosios Zelandijos vieta verslo laisvės indekse, kurį skaičiuoja „Heritage Foundation“.
Naujoji Zelandija jau daug metų yra viena laisviausių šalių. Šįmet ji užėmė trečią vietą po Honkongo ir Singapūro. Pagal demokratiškas anglosaksų tradicijas besitvarkančią Naująją Zelandiją lenkia autoritariški miestai, kuriuose dominuoja kinai. Honkongas priklauso komunistinei Kinijai, šios teritorijos atžvilgiu deklaravusiai šūkį „dvi santvarkos – viena valstybė“. Singapūras yra „demokratūra“ – valstybė, kurią keli dešimtmečiai iš eilės valdo ta pati partija.
Kodėl su minimalistine socialinės apsaugos sistema išsiverčianti Kinija regimai geriau tvarko savo valstybinį sektorių nei skolose ir išpūstose pensijose besimaudanti Graikija? Tai klausimai sociologams ir istorikams.
Itin žemą žiniasklaidos laisvės reitingą turintis Singapūras tam tikrais istorijos tarpsniais vadintas diktatūra vardan plėtros. Graikijoje nėra diktatūros, bet nėra ir plėtros – šalis suka ratus apie neišmokėtas užsienio skolas.
Galima manyti, kad diktatūros vardan plėtros analogas Naujojoje Zelandijoje buvo partijų susitarimas dėl reformų tęstinumo. Bandant numatyti, kokie veiksniai nulems VVĮ valdymo reformos Lietuvoje sėkmę, ranka siekia taurės – norisi kartoti: „Tad išgerkime už EBPO ir kitas tarptautines institucijas.“
Žinant Lietuvos politinę tradiciją vidiniai veiksniai išsakomi aprašinėjant juos klaustukais. Politinių? Jėgų? Tvarus? Susitarimas? Lietuvoje?
Diskusija „Veido“ redakcijoje, 2015-ųjų gruodis
l Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas: „Dalies įmonių pardavimas būtų racionalus. Esame apskaičiavę, kad būtų optimalu, jei skolintos lėšos sudarytų 53 proc. bendrovės kapitalo. Palyginimui: šis rodiklis visose VVĮ 2013 m. siekė tik apie 15 proc., o 2014 m. – 22 proc.“
l Ūkio viceministras Gediminas Onaitis: „Didesnis privataus kapitalo naudojimas, aktyvesnis skolinimasis – patraukli galimybė, o didesnių dividendų mokėjimas – naudingas.“
l „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas: „Žodis „privatizacija“ baisus tik todėl, kad tai susiję su bloga patirtimi – pardavimu už grašius.“
„Turime prastų privataus valdymo pavyzdžių, kompromituojančių patį liberalizmą. Bet jei nėra gero reguliavimo (o valstybinis reguliatorius, palyginti su verslininku, dažniausiai būna silpnesnis), tai jau problema.“
l Prezidentės patarėja Lina Antanavičienė: „2014 m. valstybinių įmonių kapitalo grąža siekė 3 proc. ir buvo triskart mažesnė nei EBPO vidurkis.“
l Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis: „Jei valstybė, kaip savininkas, trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad turi būti tiek ir tiek dividendų, jų ir būtų.“
l „INVL Asset Management“ fondų valdytojas Vaidotas Rūkas: „Manau, kad beveik viskas galėtų priklausyti privačiam sektoriui. Reguliuoti ir prižiūrėti yra paprasčiau, nei turėti ir daryti.“
„Kada politikai valstybės valdomas įmones ims vertinti kaip realų turtą?“, „Veidas“, 2015 m. nr. 49