Pastaraisiais metais tendencijų Lietuvos bankų sistemoje pokyčiai priminė amerikietiškus kalnelius – nuo pigių paskolų bumo iki visiško skolinimo įšalo. Kokios skolinimo politikos galime tikėtis iki 2020 m., “Veidas” teiravosi Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko.

V.V.: Ekonomika pasižymi cikliškumu. Lietuva šiuo požiūriu ne išimtis. Jei tikėsimės, kad pamokos buvo išmoktos, ir darysime prielaidą, kad bankų vadovų ir bankų klientų atmintis yra ilgesnė, prognozuočiau, kad 3–5 metus skolinimas ir skolinimasis bus nuoseklus. Tačiau vėlgi viskas priklauso nuo atminties, nes girdime tam tikrų signalų, kad Lietuvoje kai kurie bankai jau vėl galvoja apie nemenkas plėtros galimybes, portfelių auginimą, o tai verčia į juos žiūrėti gana atsargiai.
Kitas dalykas – viešojoje erdvėje pasirodžiusi Lietuvos bankų asociacijos kritika dėl atsakingo skolinimo gairių, nors dar pernai jos buvo priimtos, įvertinant, kad tai neišvengiama, reikalinga ir galbūt tai reikėjo padaryti dar anksčiau.
VEIDAS: Visa Europa juda griežtesnio bankų reguliavimo link. Ko šioje srityje galima tikėtis Lietuvoje?
V.V.: Lietuva nėra autonominė sritis ar izoliuotas taškas. Esame pasaulinės ekonomikos, Europos dalis, todėl natūralu, kad judėsime ta pačiame linkme. Trumpiausioje perspektyvoje – tai “Bazelio III” reikalavimų įgyvendinimas. Kaip matome po Europos finansų ministrų susitikimo, judama prie bendros nuomonės, susitariama dėl reikalavimų bankų kapitalui. Tos bendros pasaulinės tendencijos bus įgyvendintos ir Lietuvoje. Nenorėčiau kalbėti konkrečiai apie Lietuvą, nes mūsų bankiniame sektoriuje apie 90 proc. sudaro užsienio bankai, todėl esminis momentas bus reikalavimų įgyvendinimas būtent užsienio valstybėse.
VEIDAS: Kokias matytumėte pagrindines kryptis, kuriomis plėtosis Lietuvos bankininkystė ateinantį dešimtmetį?
V.V.: Galbūt galėčiau kalbėti tik apie vizijas ir įsivaizdavimus, kaip tai galėtų būti, bet su daug prielaidų. Visų pirma, kadangi esame bendros finansų sistemos dalis, nemanau, kad kažkuo skirsimės nuo ES ekonominės erdvės. Kokios bus visos bankininkystės mados, produktai, tradicijos Europoje, tokios bus ir Lietuvoje. Manyčiau, esminis dalykas, ypač jei kalbėsime apie vietinius, lietuviško kapitalo bankus, bus korporatyvinio valdymo ūgtelėjimas. Jei kalbame apie produktus, matome tendenciją, kad produktai universalėja, segmentavimo tarp atskirų finansų sistemos dalių mažėja.
VEIDAS: Kokios jūsų vizijos dėl lietuviškų bankų plėtros Lietuvoje ir naujų žaidėjų atsiradimo?
V.V.: Manau, kad dabar tiek Europoje, tiek pasaulyje didelėms bankų grupėms yra daug savų rūpesčių, o Lietuva ir Baltijos regionas yra per mažas naujiems žaidėjams, visų pirma tarptautinėms grupėms, atsirasti. Antra, manau, kad Lietuvoje būtų perspektyvu skatinti bankininkystės alternatyvas, bet viskas priklauso nuo vidinių iniciatyvų, nuo reguliavimo ir nuo sprendimų priėmimo. Reikia nebijoti priimti alternatyvių sprendimų: turiu omenyje finansavimąsi ne vien bankų sektoriuje, bet alternatyviose kapitalo rinkose. Šiandien kol kas turime seklias rinkas, bet ateitis iš dalies turėtų priklausyti ir joms. Jei lyginame Europą ir JAV, tai tradiciškai žemyninėje Europoje labiau vyrauja bankinės orientacijos finansinės sistemos, o anglosaksiškose valstybėse kapitalo rinkos užima didesnę dalį.
VEIDAS: Lietuvoje vis neišvengiame bankų bankrotų, kurie sukrečia visą šalies ekonomiką. Kokių priemonių būtų galima imtis, kad tokia tikimybė artimiausią dešimtmetį sumažėtų?
V.V.: Paskutinė bankų sisteminė krizė buvo 1996 m., o „Snoras“ bankrutavo 2011 m. – po 15 metų. Bet „Snoro“ atveju sisteminės krizės neturėjome, tai buvo vienas bankas. Tą labai aiškiai parodė tiek visa finansų rinka, tiek indėlių, tiek valstybės rizikos rodiklių pokyčiai. Akivaizdu, kad tas poveikis buvo juntamas dvi savaites–mėnesį, o po to viskas grįžo atgal ir net pagerėjo.
Nuo tokių atvejų, kaip „Snoras“, kai mes kalbame apie galimas nusikalstamas veikas, niekas nėra apsaugotas. Elementarus pavyzdys būtų Madoffo piramidė JAV, kuri egzistavo 10 metų ir tik tada galiausiai žlugo. Gali prigalvoti geriausių sisteminių priemonių, geriausių mikropriežiūros priemonių, bet kai susiduriame su galimomis Baudžiamojo kodekso srities veikomis, visos sistemos neveikia.
Be abejo, Lietuvos bankas padarė išvadas: Priežiūros tarnybos įkūrimas konsoliduojant tris priežiūras viename, perėjimas prie priežiūros, paremtos rizikų analize, o ne dokumentine kontroline priežiūra, aš manau, padės išvengti tokių vienetinių atvejų. Bet, savaime suprantama, iki galo tų grėsmių niekaip neizoliuosi.
VEIDAS: Vis daugiau bankų paslaugų perkeliama į internetą – tai rodo jau dabar prasidėjęs bankų skyrių mažėjimas. Kokių tai sukels iššūkių tiek bankų priežiūros institucijoms, tiek gyventojams, tiek bankams?
V.V.: Manau, tai nesukels jokių iššūkių, nes pasikeičia pats instrumentas. Pereinama į kitą erdvę – ar tai būtų elektroninė, ar mobilioji bankininkystė. Čia tas pats, kas persėsti nuo arklio į automobilį, bet esmė nepasikeičia.
Matyčiau galimas įtakas kitose srityse, tokiose kaip įvairių produktų sintetinimas, žmogiškojo faktoriaus išėmimas per įvairiausias programas, kai kompiuteris priima sprendimus dėl investavimo. Aš matau didžiulį iššūkį, kai vis labiau tolstama nuo realiosios ekonomikos ir kai finansinės operacijos atliekamos dėl pačių finansinių operacijų. Bet tai nėra susiję su elektroninės erdvės su mobiliųjų technologijų naudojimu. Tas atotrūkis nuo realiosios ekonomikos nėra geras, nes bet kuris reiškinys turi turėti turinį, bet galbūt jis neišvengiamas. Šio reiškinio pasekmes, kai ypač sofistikuoti finansiniai instrumentai iš tikrųjų nėra pagrįsti realiąja ekonomika, mes pajutome 2008 m. Ir turime tai, ką turime.