BFL

Svajojame apie skandinavišką ar vokišką gyvenimą, lyginame jų ir mūsų atlyginimus, pensijas. Išsirinkę naują valdžią žiūrime, ar padės ji tas mūsų svajas įgyvendinti. Girdime prioritetus: socialinių problemų sprendimas, socialinės atskirties mažinimas, palankios šeimai aplinkos kūrimas. Gražu paklausyti. Tačiau kokia bus šalies ekonomikos plėtra? Juk nuo to ir priklauso socialinių problemų sprendimas.

Vitas MAČIULIS

Nepadidinsime nei atlyginimų, nei pensijų, nesusigrąžinsime svetur prakutusių darbščiųjų savo piliečių, jei neturėsime vokiškos ar skandinaviškos ekonomikos. Reikėtų juos pasivyti. Bet jeigu jų ekonomika auga po 1–1,5 proc., o mūsų augs po džiuginančius 2–2,5 proc., tai dabartinis jaunimas į skandinavus galės lygiuotis tik išeidamas į pensiją.

Norint turėti skandinavišką gyvenimą anksčiau, ekonomikos plėtroje reikia ryžtingų ir netradicinių žingsnių. Tačiau tokie žingsniai reikalauja atsisakyti stereotipų ir pažvelgti į šalį, anot vieno protingo žmogaus, ne nuo Šatrijos, bet nuo Monblano aukštumų.

Stebint sėkmingai besivystančias valstybes, jų sėkmės istorijas, kyla nekasdienių minčių apie galimus šalies ekonomikos plėtros scenarijus. Jie įvairiose vietose, įvairiu būdu ir įvairių žmonių jau buvo išsakyti. Tačiau be įgyvendinimo būdų, be veiksmų. Galbūt šis tekstas kažkam pasirodys provokuojantis, tačiau jo tikslas – paskatinti diskusiją.

Lietuva – Kinijos vartai į Europą

Apie tokį projektą daug šnekų, bet mažai darbų. Išimtis – „Saulės“ traukinys ir kalbos apie kinų investicijas Klaipėdos uoste. Tas dukart per mėnesį keliaujantis traukinys – šaunu, tačiau tai tik plyšelis, o ne vartai. Kinija netrukus taps didžiausia pasaulio ekonomika, o Europos Sąjunga – didžiausia rinka. Į ją kinai aktyviai ieško prekių kelių. Sparčiai juda Šilko kelio projektas, tačiau tokių galingų ekonomikų bendravimui to tikrai neužteks. Galėtume ir mes atverti kinams į Europą dar vieną platų ir patrauklų kelią. Tam reikėtų patrauklių veiksmų. Pavyzdžiui…

Parduoti Kinijos investuotojams arba išnuomoti šimtui metų 1 km Melnragės pajūrio ir 1 kv. km akvatorijos išoriniam giliavandeniam uostui pastatyti. Ne sudaryti sąlygas investuoti ar vilioti kitokiais mažais „saldainiukais“. Ne patiems 10 metų diskutuoti ir dar 10 metų bandyti pastatyti, bet parduoti, ir taškas. Tik tada išrankiesiems kinams, kuriuos vilioja viso pasaulio protingieji, bus patrauklu. Jie viską pasistatys ir įsirengs, bet be mūsų pagalbos išsiversti juk negalės, ir kartu sukurs gausybę darbo vietų bei įlies gausų srautą į mūsų mokesčių sistemą.

Ir su nepatenkintais melnragiškiais, įskaitant VIP‘us, kinai finansiškai susitvarkytų. Jei reikia pavyzdžio, tai Margaret Thatcher valdymo laikotarpiu kinams buvo parduota keletas valstybei priklausančių gražiausių ir didžiausių Londono pastatų. Greičiausiai kainavo brangiau negu 1 kv. km mūsų žemelės Europos pakraštyje, o angliško išdidaus tautiško triukšmo buvo ne mažiau. Bet ėmė ir ryžtingai padarė, atverdami platų kelią kinų investicijoms Jungtinėje Karalystėje.

Parduoti arba išnuomoti šimtui metų Kėdainių arba Kazlų Rūdos buvusį karinį aerodromą su visais takais, sklypais ir priklausiniais. Tikslas ir sąlygos – tokios pat kaip Melnragės uosto. Viską jie pasistatys ir susitvarkys.

Įkurti Šanchajuje galingą Lietuvos prekybos atstovybę (Danijos, turinčios tik apie 6 mln. gyventojų, atstovybėje dirba 70 žmonių; Lietuva Kinijoje taip pat „aktyvi“ – prekybos atstovybėje nuoširdžiai stengiasi bene du darbuotojai).

Sudaryti sąlygas kinams įkurti Vilniuje arba Klaipėdoje savo „Chinatown“, Kinų kvartalą. Gal kai kam prisižiūrėjus filmų ir baugu, tačiau Europos ir JAV miestų, turinčių analogus, patirtis rodo, kad dėl kinų tikrai mažiausiai problemų. O jiems tai – dar vienas patrauklumo veiksnys.

Vilniaus ir Klaipėdos ar kituose universitetuose įkurti arba sustiprinti kinų kalbos katedras, sudaryti visas įmanomas paskatas lietuviams studijuoti kinų kalbą. Turėjusieji verslo reikalų su kinais tikrai patvirtins, kad bendravimas jų kalba jiems labai svarbu.

Įkurti Vilniuje kinų kultūros centrą, kviesti čia kinų menininkus ir muzikantus, versti į mūsų kalbą jų knygas: žmogiškasis dėmesys Rytų kultūroje – palankių kontraktų variklis.

Politiškai įpareigoti premjerą bent kasmet, o ministrus – kas ketvirtį vizituoti Kinijos aukštuosius pareigūnus. Prezidentės užsienio politikos dimensijoje Kinija taip pat turėtų užimti vyraujančią vietą. Tokių veiksmų rezultatas būtų didžiulės kinų investicijos, kurių pasekmė – neišsemiamas paslaugų poreikis: statybos, logistikos, nekilnojamojo turto plėtros, mažmeninės prekybos ir daugybės kitų aktyviems žmonėms reikalingų paslaugų.

Tuo tarpu lietuviams daryti nieko nereikia – tik leisti nusipirkti mažą lopinėlį mūsų žemelės ir turėti truputį pakantumo kitokiems, bet nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms.

Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis

Tokio projekto „Lietuva – Kinijos vartai į Europą“ šiandien nėra, nors suprantama, kad kai kam to norėtųsi. Tačiau to paties turbūt norėtų kiekviena šalis. Logistiniu požiūriu Kinijos vartai į Europą yra ir bus didieji jūrų (Antverpenas, Hamburgas) ir oro uostai (Frankfurtas). Finansiniai vartai į Europą yra Londonas. Be to, kinams Europa yra nevienalytė – senoji, Vakarų Europa, ir naujoji, Rytų Europa, Vidurio ir Balkanų šalys, Kinijoje netgi turinčios savo pavadinimą – 16+1. Turime suprasti, kad kinai tai traktuoja kaip vieną regioną.

Jeigu norime pritraukti investicijų, reikia atlikti namų darbus – ką mes dedame ant stalo, ką galime perdaryti, ką pasiūlyti. Kinams reikia duoti labai konkretų pasiūlymą, o toliau – investicijų medžioklė. Kinai irgi skaičiuoja. Kita vertus, „Chinatownai“ atsiranda ne tiesiog pasiūlius, o iš poreikio: Bratislavoje tai pavyko, tačiau mūsų regione nėra tiek kinų.

Mums apskritai būtina apsispręsti, ar valstybei reikia žmonių iš užsienio. Jei taip – pareguliuoti ir palengvinti jų atvykimą, įsikūrimą. Dabar nėra vienos politikos. Mūsų ambasadoje Kinijoje darbuojasi devyni žmonės, tačiau ambasada – ne tik Kinijai, bet ir Vietnamui, Pietų Korėjai, kitoms šalims. Kitaip tariant, ambasadai reikia dirbti su puse pasaulio turint tik keletą darbuotojų, todėl, be abejo, diplomatinį korpusą reikia stiprinti. Bet „įpareigoti“ Lietuvos premjerą susitikti su kinų premjeru nebūtų įmanoma, nes egzistuoja tam tikras diplomatinis protokolas. Kita vertus, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius buvo aktyviausias – net šešis kartus susitiko su Kinijos premjeru. Tik bėda, kad grįžęs premjeras neturi kam perduoti tų žinių.

Kinija, nori nenori, jau ir dabar yra praktiškai pirma pasaulio ekonomika, nors jei niekas iš mūsų pusės nesikeis, blogiau nebus – tiesiog bus taip, kaip yra.

Lietuva – žaliasis rojus

ES struktūrinę paramą visų pirma nukreipti ekologiniams augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams, vaistažolių ir arbatžolių ruošimui, ekologinėms kaimo sodyboms ir miestų restoranams.

Reikėtų įkurti specialią, turinčią didelius įgaliojimus ekologiškumo kontrolės instituciją, kurios objektyvumu užsieniečiai patikėtų. Savikontrolė ir visuomeninių organizacijų patikinimai čia nepadės.

Kuo plačiau išplėtoti elektromobilių ir elektrinių autobusų infrastruktūrą, sudaryti jų eksploatavimui daug lengvatų. Taksi iš oro uostų ir turistiniai autobusai – tik elektriniai.

Smarkiai padidinti šalies žaliosios energetikos bei klimato kaitos įsipareigojimus ir demonstruoti įgyvendinimo rezultatus.

Skirti labai dideles investicijos į žaliąją rinkodarą: visose įmanomose parodose, oro uostuose, miestų viešosiose erdvėse reklamuoti, kad Lietuva – žaliausias kraštas, visais įmanomais būdais skelbti tą žalumą patvirtinančią informaciją. Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“ turėtų tapti nepamainomais kiekvieno Lietuvos tarptautinio prisistatymo atributais.

Nors didžiuojamės savo architektūra ir istorija, šiuo požiūriu netapsime europiniu traukos centru. O žaliojo turizmo, žaliojo transporto, žaliojo maitinimo, prie kurių labai tiktų medicininis turizmas, rojumi tapti galėtume. Paslaugos žaliai nusiteikusiems pasiturintiems turistams ir palankiausios sąlygos žaliesiems investuotojams galėtų tapti svarbiausiu naujosios Lietuvos ekonomikos varikliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m