Kaip artimiausiais dešimtmečiais kis Lietuvos gyventojų skaičius? Ką rodo gimstamumo prognozės, kokia bus mūsų gyvenimo trukmė? Apie tai – pokalbis su Demografinių tyrimų instituto direktore prof. Vlada Stankūniene.

VEIDAS: Gyventojų šalyje sparčiai mažėja. Ar išties lietuvių tautai gresia išnykti?
V.S.: Remiantis skaičiais, mūsų iš tiesų mažėja. Kaip ir daugelyje neišsivysčiusių šalių, tai vyksta dėl natūralios gyventojų kaitos bei negiamos žmonių migracijos, mat išsivysčiusias valstybes papildo imigrantai, o Lietuva yra ta šalis, kuri gyventojus praranda. Vis dėlto solidžių institucijų, tokių kaip Jungtinės Tautos (JT) ar Eurostatas, prognozės rodo, kad maždaug šio šimtmečio viduryje gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje stabilizuosis. Jos gana optimistinės ir liudija, kad šio šimtmečio pabaigoje, JT duomenimis, Lietuvoje bus apie 2,4 mln. gyventojų.
Tiesa, būtina pasakyti, kad šias prognozes JT pernai paskelbė naudodamosi 2010 m. duomenimis, kai naujausių gyventojų surašymo duomenų dar nebuvo. Galima būtų patikslinti, kad 2100 m. Lietuvoje bus maždaug 2,2 mln. gyventojų.
VEIDAS: Prieš keletą metų Eurostatas skelbė, kad po penkiasdešimties metų, 2060-aisiais, lietuvių beliks 2,5 mln., bet naujausioje prognozėje šį skaičių padidino iki 2,7 mln. Kodėl prognozės taip kinta?
V.S.: Optimizmo prideda tai, kad daugumoje išsivysčiusių Europos šalių gimstamumas pradėjo didėti. Pirmiausia gimstamumas smarkiai ėmė mažėti skandinavų šalyse: nuo 1960 m. vidurio suminis gimstamumo rodiklis, arba vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per savo gyvenimą, buvo nukritęs iki maždaug 1,5–1,6. O dabar Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje šis rodiklis jau artėja prie 2.
Anksčiau, gimstamumui krinant, manyta, kad padėtis beviltiška, bet dabar jau atsirado tam tikro optimizmo, nes aiškėja, kad norimas atžalų skaičius buvo ir yra vidutiniškai du vaikai, tik jie gimdomi esant vyresnio amžiaus. Pasaulyje tiesiog keičiasi gimstamumo modelis. Kai šis procesas tik prasideda, gimstamumas smarkiai krinta, bet įvykus perėjimui prie naujojo modelio gimstamumo rodikliai vėl pagerėja. Ypač jei vykdoma efektyvi šeimos politika. Taip ilgainiui vėl sugrįžtama į demografinę pusiausvyrą.
VEIDAS: Kada tai įvyks ir Lietuvoje?
V.S.: Mūsų šalyje spartus gimstamumo mažėjimas fiksuojamas nuo 1990 m., tai reiškia, kad mes tik einame paskui ir prie naujojo gimstamumo modelio, pasak JT prognozių, pereisime ne taip jau greitai: dabar mūsų suminis gimstamumo rodiklis yra 1,5, o iki 2 pakils maždaug 2060–2070 m.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl ateityje imta prognozuoti didesnį Lietuvos gyventojų skaičių, yra ta, kad tikimasi didelio mirtingumo sumažėjimo, ypač vyrų. Tačiau aš šiuo atžvilgiu esu didesnė pesimistė. Jau pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus mūsų vyrų mirtingumas yra gerokai didesnis, nei buvo 1965 m.: rodiklis svyruoja, bet buvusio lygio nepasiekia.
VEIDAS: Kaip toliau kis mirtingumo tendencijos? Ar per artimiausius dvidešimt metų pasivysime ilgiausiai gyvenančius europiečius?
V.S.: Nepasivysime. Nes mūsų atsilikimo rezervas, kurį reikia panaikinti, labai didelis, ypač vyrų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės Vakaruose yra 5–7 metai, o pas mus siekia 11–12 metų.
Na, bet pirmieji optimistiniai daigai jau matyti. Iki 1965 m. mes pagal mirtingumo rodiklius buvome nedaug atsilikę nuo Vakarų šalių, mirtingumas mažėjo. Bet po to visose posovietinėse šalyse padėtis ėmė blogėti: moterų mirtingumas mažėjo labai jau pamažu, o vyrų ėmė didėti. Tuo metu Vakaruose mirtingumas toliau mažėjo, tik lėčiau.
Mirtingumas mažėja, kol vyksta mokslo, technikos ir medicinos progresas, gerėja gyvenimo sąlygos, o kai šie rezervai išsemiami, tai daugiausiai priklauso nuo žmogaus gyvensenos: ar jis investuoja į savo sveikatą, ar atvirkščiai – žaloja save nesveika elgsena, kas ypač būdinga posovietinės erdvės gyventojams.
Taigi Vakaruose dėl palankaus gyvenimo būdo mirtingumas tiek nuo išorinių priežasčių, tiek nuo kraujo apytakos sistemos sutrikimų mažėjo jau nuo 1960 m., Estijoje tai vyksta jau maždaug dešimtmetį, Latvijoje – šiek tiek trumpiau, o pas mus tai prasidėjo dar tik prieš trejus metus. Gal ir mes pradedame vertinti savo sveikatą, nors iš tiesų dar anksti sakyti, ar tai jau tendencijos, dėl ko mažėja mirtingumas išsivysčiusiame pasaulyje, pradžia.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad lietuviai ir miršta anksčiau, ir daugiau serga bei emigruoja? Juk nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pagal šiuos rodiklius dar nedaug kuo skyrėmės nuo savo kaimynų.
V.S.: Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera. Ir, matyt, prasčiau nei kaimyninėse šalyse. Kodėl pas mus didžiausia emigracija? Vadinasi, aplink yra geriau. Štai emigracija iš Estijos beveik nulinė – tai reiškia, kad estams ten nėra blogai. Savižudybių rodikliai pas mus taip pat didžiausi: pagal vyrų savižudybes esame vieni pirmųjų pasaulyje.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie šeimą, ar toliau daugės porų, kurios gyvena nesusituokusios, bei ne santuokoje gimusių vaikų?
V.S.: Matyt, taip. Žiūrint į jaunesnes kartas aišku, kad vis daugiau žmonių šeimas kuria neregistruodami santuokos. Kitų šalių patirtis rodo, kad tai tampa savotiška norma. Mes esame dar tik šio proceso pradžioje, tad ši tendencija, nepaisant pastangų tam sutrukdyti įstatymais, turėtų išlikti.
VEIDAS: Visuomenė sparčiai senėja. Ar turi pagrindo nuogąstavimai, kad ateityje didžiąją dalį tautos sudarys pensininkai?
V.S.: Taip nebus, bet prognozuojama, kad 2050–2060 m. 65 metų ir vyresni gyventojai sudarys apie trečdalį visuomenės. Ties tuo jų skaičius ir stabilizuosis.
Galiu patikinti, kad mes tikrai neišnyksime. Nes optimizmo, kad gimstamumas pamažu atsigaus ir mirtingumas mažės, randasi vis daugiau. O kad visi emigruosime, taip irgi negali būti.

Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera.