“Menininkas negali gyventi be vidinės protesto būsenos”, – sako saksofono virtuozas Vladimiras Čekasinas.

“Menininku būti sunku. Ypač muziku, jei nesi aukščiausios klasės…” – atvirai pripažįsta džiazo legenda Vladimiras Čekasinas. Išgirdęs teiginį, kad jis ir yra aukščiausio lygio muzikantas, šypteli: “Jūs taip manote?”
Pokalbį su muzikantu pradedame jo namuose Vilniuje. Kambaryje – saksofonas, sintezatorius, pianinas, kompiuteris, mini įrašų studija. Paklaustas, ar čia ir gimsta džiazo šedevrai, V.Čekasinas sako, kad namie vyksta tik “treniruotė”. Kaimynams jis netrukdąs. “Nebūtina daužytis, rėkti ar groti nežmonišku garsu. Viską galima daryti žmogaus balso lygmeniu – tai tobuliausias instrumentas”, – teigia muzikas.

Kūryboje – ir aiškiai apibrėžta technika, ir laisvė

Saksofonininkas, kompozitorius, režisierius, prodiuseris, pedagogas. Kuri iš šių profesijų mėgstamiausia? Džiazo legenda nesudvejoja: “Kiekviena iš jų kelia skirtingus uždavinius, skirtingas savybes atskleidžia, tačiau galiausiai papildo viena kitą, ir išeina visai neblogas rezultatas.”
V.Čekasinas dėl savo profesijos pobūdžio domisi ir scenografija. Pripažįsta, kad tenka susipažinti ir su baleto elementais, tačiau pirmenybę teikia šiuolaikiniams šokiams. “Tai daugiakultūrė emocijų kalba, kai gali daug improvizuoti”, – apie šiuolaikinius šokius sako V.Čekasinas.
Sukūręs muziką ne vienam kino filmui, menininkas pripažįsta, kad filmo muzika – didelė specifika. „Esi įspraustas į rėmus, turi sukurti melodiją tam tikram epizodui, kuris trunka aiškiai apibrėžtą laiko tarpą. Didžiulė užduotis ir įpareigojimas – sujungti vaizdą su muzika. Visai kas kita, jei esi ir filmo autorius, ir kompozitorius, – turi daugiau laisvės”, – aiškina improvizacijų meistras.

Saksofonas – didžiausios ekspresijos instrumentas

Nors džiazo virtuozui paklūsta ir smuikas, ir pianinas, ir klarnetas, vis dėlto saksofonas tapo jo vizitine kortele. Pirmąkart į rankas šį instrumentą maestro paėmė būdamas keturiolikos metų. Saksofonas – gana jaunas instrumentas, išrastas devynioliktame amžiuje, ypač tinkamas džiazo improvizacijoms atlikti. “Jis labiausiai patiko, lipo prie širdies. Tai instrumentas, leidžiantis maksimalias interpretacijas. Saksofono ekspresija labai didelė”, – teigia V.Čekasinas.
Muzikantas sako mėgstantis ir fortepijoną, tačiau jį naudoja tik pirminiam kūrinio variantui, pabandymams, o solinio koncerto rengti negalėtų. “Mano rankos vargsta. Pirštai per trumpi dideliems kūriniams skambinti”, – juokiasi maestro.
Saksofonas, pasak V.Čekasino, parankus dar ir todėl, kad leidžia atlikėjui judėti po sceną, artimiau kontaktuoti su publika, priartėti prie jos. Atlikdamas kūrinį, muzikantas labiausiai reaguoja į klausytojus. Tačiau svarbu ir tai, kur kūrinys atliekamas, kokioje vietoje. Priklauso ir nuo programos.
Menininkų laukiama mūza ar įkvėpimo šaltinis, anot V.Čekasino, nėra rimtas reikalas. „Menas irgi mėgsta techniką, muzikoje kompozicija turi apibrėžimus, rėmus, niekur nuo to nepabėgsi. Nėra laiko laukti, kol mūza nusileis”, – sako muzikantas.
Grojant džiazą, kaip ir klasikos kūrinius, reikalingos tam tikros kvėpavimo pratybos. „Kai žinai, kaip dirbti su kūnu, įkvėpimo šaltinio nebelieka, atsiranda technika.” Džiaze, anot kūrėjo, su mūzomis paprasčiau, nes muzika dažniausiai vyksta „čia ir dabar”.
Kūrėjo, muzikanto kelias – labai sunkus. „Turi būti aukščiausio lygio. Pasaulyje labai daug žmonių, kurie užsiima muzika, ir labai nedaug, kurie puikiai iš jos pragyvena. Reikia talento, aplinkybių – visko reikia”, – teigia V.Čekasinas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.