Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

V.Romanovui būtų už ką suteikti kad ir visus dešimt trispalvių bananų. Visų pirma už tai, kad jo Ūkio bankas žmonėms buvo tai, dėl ko verta gyventi. Pavyzdžiui, čia galėjai pasidėti 4 tūkst., o atsiimti 200 tūkst. Lt, jei indėlį padėsi ilgam.

Kai kurie Ūkio banko indėlininkai savo indėlius turėtų atsiimti, kai jiems sukaks 107 metai. Ūkio bankas tiesiog atrado ilgaamžiškumo receptą.
Žmonės V.Romanovui už dosnumą atsilygina tuo pačiu: štai savo pajamų deklaracijoje jis nurodė iš 22 asmenų gavęs po lygiai tokią pat sumą – 9,99 mln., iš viso beveik 220 mln. Lt. Žinoma, visos valstybės oficialios finansinės kontrolės institucijos patikėjo žmonių gerumu. Ir ne Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, o V.Romanovui tenka nuopelnai už orios minimalios algos ribos nustatymą – milijonierius skundėsi, kad už 45 tūkst. Lt per mėnesį algą jis vos galą su galu sudurdavo.
V.Romanovas vertas bananų ordino ir už riziką. Beveik pusė jo Ūkio banko veiklos buvo susijusi su jo paties ir jo aplinkos verslu – tai bent drąsa ant savęs išbandyti tokią riziką, kai pats žinai, kad užstatytas turtas įvertintas dešimteriopai brangiau, nei yra vertas!
Jis nusipelnė ir tuo, kad stojiškai tęsė lietuviškas bankininkystės tradicijas: kaip ir bankrutavusio “Snoro” savininkai, jis valdė krepšinio komandą ir netiesiogiai (nes tai draudžia įstatymai) – žiniasklaidos grupę. Nelengva atsilaikyti, kai visas pasaulis elgiasi kitaip: juk Vakaruose milijonieriai garsėja kitkuo – meno ir kultūros rėmimo, labdaros fondais.
Galiausiai ekscentriškasis bankininkas įsteigė ne kokią kitą, o Žmonių partiją. Tiesa, šiame nužmogėjusiame pasaulyje, net pasitelkus savo valdomas įmones, atsirado tik 1,2 tūkst. “žmogiečių”, o per rinkimus ši partija užėmė pirmą vietą… tik nuo galo. Net gamta pasikėsino prieš Žmonių partijos vyr. Žmogų – didžiausią visų laikų rinkimų plakatą su V.Romanovo atvaizdu, pridengusį garsiojo Kauno viešbučio vaiduoklio tuštybę, vėtra nuplėšė perpus.
V.Romanovas viešai pareiškė, kad jį tikriausiai žlugdo ateiviai iš Marso, bet jis nepasiduosiąs. Kai jo namus krėtė FNTT, jis skambino pianinu, jo planuose – poezijos rinktinė ar kokia knyga, kaip kad Hitlerio “Mein Kampf”, o gal jis grįšiąs dirbti taksistu. Bet vėl steigsiąs naują banką.
Taigi kviečiami visi, kurie nori pasidėti terminuotą indėlį ne mažiau nei šimtui metų. O Lietuvos iždui reikia pradėti kaupti lėšas jo indėlininkams gelbėti, nes Lietuvoje bet kuris marsiečių persekiojamas asmuo gali valdyti banką, rinkti pinigus asmeniniam verslui, užstatomą turtą įsivertinti dešimteriopai daugiau, nei šis vertas, ir niekas “nepastebi”. Jei ne klimatas, įtartum, kad esame bananų respublika.