Shutterstock

Kelionės. Vokietija – viena patogiausių Europos šalių keliauti automobiliu: čia patogus ir kokybiškas greitkelių tinklas ir daugybė legendomis apipintų istorinių miestų.

Susiruošus keliauti į Vokietiją verta ne šniukštinėti internete, ieškant gražiausių Vokietijos miestų ar įdomiausių vietų dešimtukų, o išsitraukti iš lentynos istorijos vadovėlį ir jį pasklaidyti. Būtent šios šalies istorija padiktuos pačius įdomiausius kelionių maršrutus, vedančius į dar ir šiandien prabanga žėrinčias istorines sostines ar seniausius miestus.

Jei reikėtų išrinkti patį prašmatniausią ir turistiniu požiūriu įdomiausią miestą, laurus skirčiau Brandenburgo žemės sostinei Potsdamui, buvusiai Prūsijos karaliaus rezidencijai, ir šiandien viliojančiai rūmais, pilimis, parkais bei meno kolekcijomis. Galime pasidžiaugti, kad karų audros nenušlavė, o Rytų Vokietijos valdžia nespėjo suniokoti viso šio istorinio palikimo. 1990 m. Potsdamo kultūrinis kraštovaizdis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą, o vėliau dar kelis kartus papildytas.

Turistams reikia iš anksto nusiteikti, kad vienos ar dviejų dienų šiam miestui gerokai per mažai, nes tiek laiko tikrai neužteks net bėgte apibėgti Naujojo sodo, Babelsbergo ir Glinikės parkų, Povų salos su elegantiška pilimi, Sakrovo ir Linšteto pilių bei jų parkų, rusų kolonijos Aleksandrovkos ir kt.

Jei tiek apibėgsite, tai tikrai nebeužteks jėgų pasižvalgyti vienoje gražiausių barokinių Europos aikščių ~Alter Mark~, pasigrožėti Šv. Mikalojaus bažnyčia ar Senąja rotuše, nusifotografuoti prie trejų įspūdingų miestų vartų: Brandenburgo, pastatytų Septynerių metų karui atminti, Medžiotojų ir Naueno.

Trumpiau sakant, poros dienų vos pakanka Potsdamo pažibai – Sansusi rūmams ir įdomiai įrengtam parkui apžiūrėti. Juk pasaulio paveldas šiame mieste apima daugiau nei 500 ha parkų (vien Sansusi parkas užima beveik 300 ha teritoriją) ir daugiau nei 150 XVIII a.–XX a. pr. pastatų.

Sansusi (~Sanssouci~) rūmų pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „be rūpesčių“. Prūsijos karaliui Frydrichui II (vėliau pavadintas Frydrichu Didžiuoju) žūtbūt prireikė tokios vietos, kurioje galėtų atsikvėpti nuo visų karališkų rūpesčių ir smulkesnių ar didesnių rūmų intrigų, bent trumpam atitrūkti nuo karų ir politikos. Tad ėmė ir pasistatė prašmatnią užmiesčio rezidenciją, kurioje galėjo pasinerti į muzikos, meno ir mokslo pasaulį, gal todėl rezidencijos rūmams parinko tokį simbolinį pavadinimą.

Pasak legendos, jo didenybė yra prikišęs nagus ir prie rūmų projekto, mat užsispyręs reikalavo, jog rūmai būtų tik vieno aukšto, nors architektai bandė įrodinėti, kad iš tolo jų beveik nesimatys – aplinka užgoš. Vis dėlto perkalbėti karaliaus nepavyko. Rūmų statyba buvo patikėta architektui Georgui Wenzeslausui von Knobelsdorffui, kuris ataskaitas apie statybą valdovui siuntė net į karo lauką.

Rezultatas – įspūdingas. Žingsniuojant parku jau iš tolo atsiveria reginys, nuo kurio negali atitraukti akių: neaukštas kalnas, kurio šlaito terasose įrengtuose savotiškuose nedideliuose elegantiškuose šiltnamiuose žaliuoja vynuogienojai ir figmedžiai. Pro juos link viršuje pūpsančių barokinių rūmų veda 132 laipteliai.

Ne vienas turistas stabteli ir prie apačioje įrengto fontano, kurio purslai vasarą trykšta į 36 m aukštį, ir bando nufotografuoti tiek rūmus su vynuogynais, tiek jų atspindį vandenyje. Užkopus laipteliais pasitinka daugybės Friedricho Christiano Glume statulų žvilgsnių, o metęs žvilgsnį žemyn apsąli nuo fontano, vynuogynų, gėlynų panoramos.

Patys Sansusi rūmai labai maži – 12 prašmatnių kambarių, dabintų marmuru, granitu, kolonomis, statulomis ir krištolo sietynais. Apėjus rūmus visai smagu prisėsti ant suoliukų, sustatytų prie kolonadų, nors prieš kelis šimtus metų vaizdas tikriausiai buvęs įspūdingesnis, nei apačioje gatve zujantys automobiliai.

Netikėtai žvilgsnį patraukia grupė vokiškai kalbančių žmonių, kurie net sugriuvę kažką fotografuoja ant žemės. Priėjus reginys išties nustebina: ant akmens plokštės, panašios į antkapį, išdėliotos bulvės ir pavytusios gėlių puokštelės. Darosi įdomu, ar  čia vietiniai taip keistai atnašauja aukas. Gal taip tikisi numaldyti bulvių dievus ir sulaukti geresnio derliaus?

Įsižiūrėjęs perskaitai užrašą „Friedrich der Grosse“. Pasirodo, bulvėmis pagerbiamas pats Frydrichas Didysis. Karalius mirė 1781 m. ir prieš mirtį pageidavo būti palaidotas Sansusi rūmuose. Jo valia buvo įvykdyta tik 1991 m., ir valdovo palaikai (karo metu slėpti tai vienoje vietoje, tai kitoje) pagaliau atgulė amžino poilsio ten, kur gyvas būdamas jis galėjo atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Na, o šiandien vokiečiai Frydrichą Didįjį pagerbia bulvėmis, mat būtent jam valdant šis augalas paplito šalyje.

Vis dėlto koncentruoti dėmesį tik į vienintelius rūmus būtų klaida – juk visas aplink besidriekiantis parkas yra tikras šedevras, pilnas netikėtų staigmenų. Architektas Knobelsdorffas visur pristatė fontanėlių, grotų, pavėsinių, paviljonų, statulų, kurias pamatai netikėtai nusukęs nuo pagrindinio tako. Čia driekiasi ir statulų galerijos, stūkso Kamerno svečių namas. Buvo pastatyti ir dar vieni prašmatnūs rūmai, pavadinti tiesiog Naujaisiais (beje, būtent juose buvo pasirašyta Pirmojo pasaulinio karo deklaracija), tačiau teigiama, kad karalius juose negyvenęs, mat jam labiau patikę Sansusi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.