Vokietija iškart po Antrojo pasaulinio karo pasmerkė nacizmo padarytus nusikaltimus, iki šiol laikosi atgailos politikos ir siekia atlyginti žalą. Dėl tokios pozicijos Vokietija sugebėjo stulbinamai pagerinti savo įvaizdį.

O štai Rusija ne tik nekalba apie jokį žalos atlyginimą – ji nenori pripažinti netgi sovietinės okupacijos fakto, tad nieko keista, kad iki šiol laikoma imperialistine valstybe.

„Vokietija jaus amžiną atsakomybę dėl nacionalsocialistų padarytų nusikaltimų, taip pat dėl Antrojo pasaulinio karo aukų kančių ir, svarbiausia, dėl holokausto“, – neseniai pareiškė įtakingiausia Vokietijos ir viena įtakingiausių pasaulio politikių Angela Merkel.
Kai ji tapo pirmąja Vokietijos kanclere, apsilankiusia Dachau koncentracijos stovykloje, kurioje nužudyta per 41 tūkst. žmonių, ją pasitikusi Lietuvoje gimusi žydė 85 metų Abba Naor neslėpė susijaudinimo: „Ponia Merkel atvyko čia tam, kad pasakytų: mes niekada nepamiršime.“ Šis vizitas atspindi ilgametį Vokietijos požiūrį: šalis pripažino savo kaltę dėl nežmoniškų karo žiaurumų tiek retoriniu, tiek praktiniu lygmeniu, išmokėdama kompensacijas nukentėjusiesiems. Tokiu elgesiu valstybė užsitarnavo tarptautinės bendruomenės pagarbą.
Užtat “WikiLeaks” atskleistose diplomatų telegramose skelbiama, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „nėra tikras“ dėl sovietų okupacijos Baltijos šalyse: „Putinas galbūt norėjo iškelti klausimą dėl okupacijos sąvokos ar jos taikymo Baltijos valstybių atžvilgiu“, – rašė tuometinės Suomijos prezidentės Tarjos Halonen patarėjas Jarmo Viinanenas, kuris dalyvavo T.Halonen bei V.Putino 2004 m. vykusiame susitikime.
Akivaizdu, kad Rusija, kurią persekioja Sovietų Sąjungos nusikaltimų šešėlis, elgiasi priešingai nei Vokietija ir dėl to yra vertinama itin kritiškai.

Vokietija – pavyzdinga

Nors po Antrojo pasaulinio karo žiaurumų praėjo tik septyni dešimtmečiai, didžiausia karo kaltininkė Vokietija gali didžiuotis: šiandien į ją žvelgiama ne kaip į agresorę ar nestabilią valstybę, bet kaip į sparčiai augančią, atsakomybės nesikratančią, laisvą bei demokratišką šalį. Neseniai BBC atliktas 22 šalių piliečių nuomonės tyrimas atskleidė, kad Vokietijos įtaka bei veiksmai pasaulyje šiandien vertinami palankiausiai iš visų šalių: pozityviai į juos žvelgė 59 proc., negatyviai – tik 15 proc. respondentų. Įdomu, kad Rusijos rezultatai – priešingi: juos palankiai įvertino tik 30 proc., nepalankiai – 40 proc. žmonių.
Svarbu tai, kad į Vokietiją draugiškai žvelgia ir žydai: 80 proc. jų santykius su galingiausia Europos valstybe laiko normaliais, o 81 proc. pripažįsta, kad ši šalis yra visiškai pasikeitusi. 55 proc. nemato priežasčių manyti, kad antisemitizmo lygis Vokietijoje yra didesnis nei bet kurioje kitoje Senojo žemyno šalyje. „Rezultatai rodo, kad, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių eskalacijos, Izraelio gyventojai į Vokietiją žvelgia ne neutraliai, o pozityviai“, – komentuoja „Koebner“ instituto profesorius Moshe Zimmermanas.
Ir tuo stebėtis neverta, mat po karo Vokietija nukentėjusiems žydams išmokėjo 89 mlrd. JAV dolerių. Kompensacijų programa, inicijuota 1952 m. pirmajam Vakarų Vokietijos kancleriui Konradui Adenaueriui pasirašius susitarimą su Izraeliu, tęsiasi iki šių dienų. „Susėdome prie stalo prieš daugiau nei 60 metų, kai Vokietijos ekonomika buvo prie griūties slenksčio, tačiau ji nevengė tokių didelių įsipareigojimų. Dabar vokiečiai neša visos Europos problemų naštą, bet ir toliau vykdo įsipareigojimą, nors karo metais daugelis dar net nebuvo gimę“, – teigia vienas Izraelio pusės derybininkų Stuartas Eizenstatas.
Neseniai Vokietija, nepaisant griežto biudžeto išlaidų ribojimo, įsipareigojo sumokėti dar 800 mln. eurų holokaustą išgyvenusiųjų gydymui, taip pat gyvenimo sąlygų pagerinimui. Pinigai pasieks daugiau nei 60 tūkst. žmonių. „Viską būsime padarę tik tada, kai jau nebebus nė vieno, kentėjusio per holokaustą. Kol jie gyvi, mes jausime savo atsakomybę“, – teigė Vokietijos derybininkų vadovas Werneris Gatzeris.
Tokia pozicija pelnė žydų pagarbą. „Šiandien mes, išgyvenusieji, ir vokiečiai esame vieningi: nenorime, kad istorija pasikartotų mūsų vaikams. Bet tai nėra pinigų klausimas – daug svarbiau pripažinimas“, – teigė holokaustą išgyvenęs Juliusas Bermanas.

Okupacijos žala Rusijai neegzistuoja

O štai Rusijos elgesys – visiškai kitoks.
Okupacijos padarytą žalą tyrinėjantys istorikai yra apskaičiavę, kad jei nebūtų įvykę sovietinės okupacijos, Lietuvoje šiuo metu gyventų apie 5 mln. gyventojų. Ekonominiai praradimai skaičiuojami dešimtimis milijardų JAV dolerių. Tarkime, mūsų kaimynų latvių darbo grupė dar 1990 m. priėjo išvadą, kad Latvijos praradimai sudaro mažiausiai 10 mlrd. latų (apie 20 mlrd. dol.). Lietuvos pretenzijos šiek tiek didesnės: 2000 m. Vyriausybė patvirtino, kad Lietuvai padaryta žala sudaro 80 mlrd. Lt (apie 32 mlrd. dol.).
Trijų Baltijos šalių asamblėja ne kartą yra pareiškusi, kad Baltijos šalys tikisi patirtos žalos atlyginimo iš SSRS teises parėmusios Rusijos. Ankstesnės Lietuvos Vyriausybės vadovavimo metu okupacijos žalos klausimą netgi siūlyta įtraukti į ES ir Rusijos dialogo darbotvarkę, tačiau Rusijos URM atstovas Aleksandras Lukaševičius griežtai atsakė, kad tai gali pakenkti dvišaliams Lietuvos ir Rusijos santykiams. „Mes ne kartą esame pareiškę, jog nėra jokio pagrindo jokiai kompensacijai iš Rusijos Federacijos“, – teigė jis.
Pernai BNS užsakymu atlikta apklausa parodė, jog 54 proc. lietuvių mano, kad Lietuva turėtų reikalauti kompensacijos dėl žalos atlyginimo iš Rusijos, 41 proc. į tai atsakė neigiamai. Vis dėlto apklausos patvirtina, kad labiau nei finansinės kompensacijos buvusių okupuotų valstybių piliečiai tikisi moralinės Rusijos atsakomybės, atvirai ir be dvejonių pripažįstant SSRS vykdytą okupaciją. 2007-aisiais lietuviai išreiškė nuomonę, kad pirmiausia reikėtų sulaukti bent moralinio žalos atlyginimo – Rusijos atsiprašymo: tam pritarė 49 proc. respondentų, o 43 proc. apklaustųjų manė, jog pirmiausia Rusija turi atlyginti materialinę žalą.
Tačiau Rusijoje įsikūręs Strateginis kultūros fondas analizuoja, kiek Baltijos valstybės yra skolingos Rusijai. Teigiama, kad trijų šalių pretenzijos dėl kompensacijos yra akiplėšiškos ir šis klausimas niekada neturėtų būti keliamas: neva Rusija paveldėjo visas SSRS skolas, taip pat ir Baltijos valstybių, o apie į šalių ūkius investuotus milijardus sovietmečiu nė kalbėti neverta. „Per 50 sovietinės okupacijos metų Estijos BVP išaugo 55 kartus!“, – rašoma fondo analizėje. „Sovietų Sąjunga išsaugojo šių tautų egzistavimą, o dabar jos nori gauti kompensaciją. Kompensaciją už ką – už tai, kad liko gyvos?“ – retoriškai klausia teksto autoriai.
Deja, tai atspindi ir oficialią Rusijos poziciją: oficialioji valdžia nėra griežtai pasmerkusi sovietinės okupacijos, o jos vykdoma politika leidžia kalbėti, kad imperialistinės nuotaikos tebėra gyvos.