Rašytojos Amelie Fried romane vokiečių skaitytojai supažindinami su Lietuvos politikos ir verslo intrigomis.

Laukiniai Rytai. Nykus kraštovaizdis. Purvinas sniegas ir kaulus persmelkiantis šaltis. Korupcija, asmeninės naudos apakinti visagaliai biurokratai ir mafiją primenantys vietiniai verslininkai.
Į tokią aplinką patenka principinga idealistė inžinierė iš Miuncheno (Vokietija). Tiesa, jai padeda savanaudiškumo ir korupcijos nesužalotas jaunas vietinis vaikinas. Jam blogiui atsispirti leidžia Vakarų universitetuose įgyta patirtis.
Tokiais stereotipais persunktas vokiečių rašytojos Amelie Fried romanas „Vėjuota afera“ („Eine windige Afaere“), kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Kita vertus, stereotipai šiame romane – lyg papildoma kontrastuojanti siužetinė linija. Gausu jų ir apie pačius vokiečius, jų nepasitikėjimą viskuo, kas yra toliau į rytus nuo Oderio, nes ten juk baigiasi civilizacija! Gan subtiliai pasišaipoma iš perdėto perfekcionizmo ir gyvenimo nenukrypstant nuo plano, išguldyto ant ryškaus popieriaus lapelių, iškabintų virtuvėje dažno vokiečio namuose.
Romano herojė inžinierė Katja Mozer sulaukia jos karjerą pakeisiančio viršininko Franco Obermiulerio pasiūlymo – vykti į Lietuvą ir pradėti parengiamuosius vėjo jėgainių parko statybos netoli Palangos darbus. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė kaip inžinierės patirtį ir sugebėjimus patvirtinanti, karjeros šuolį bei atotrūkį nuo šeimos gyvenimo rutinos žadanti kelionė, virsta kvapą gniaužiančiu detektyvu.
Katjos rūpesčius palengvina Vilniuje ją pasitikęs naujasis bendradarbis Jonas Macaitis. Tai jaunas, energingas, Vakaruose mokslus baigęs, bet savo tėvynės palikti nenorintis idealistas. Dar vienas stereotipas? Taip, bet jais atskleidžiami bene svarbiausi dabartinės lietuvių visuomenės nesklandumai ir rūpesčiai. Taip pat ir herojai.
Štai vokiečių inžinierė Katja pavėluoja į susitikimą su ūkio viceministru. Jonas kreipiasi į savo dėdę, viceministro patarėją. Ryšiai pagelbsti, susitikimas vis dėlto įvyksta. Viceministras – slidus tipelis, madingai apsikirpęs, stilingai apsirengęs. Jis gan greitai ir sklandžiai išdėsto šalies vyriausybės politiką: Lietuva remia vėjo energetikos plėtrą, bet ne konkrečias įmones, ir su savo svita skuba į kitą susitikimą. „Nieko nesprendžiantis, savo karjera besirūpinantis tipas“, – pagalvoja inžinierė Katja. Na, o Lietuvos skaitytojui tuoj dingtelėtų: „Bet juk tai buvusio ūkio ministro prototipas! O gal ir esamo?“
Alfonsas Rinkimai – dar vienas romano herojus, labai primenantis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Politikuojantis ir savo asmeniniams tikslams kitais žmonėmis bei jų bėdomis manipuliuojantis veikėjas.

Žvilgsnis į Lietuvą užsienietės akimis

Knygoje daug personažų, kaip ponia Bosas, žurnalistas ir leidėjas Strausas, yra žinomi, Lietuvoje gyvenantys žmonės. Tik jų vardai bei gyvenimo linijos, kaip dera fikcijoje, pakeisti. Romane galima net įžvelgti panašumų su realiomis, veikiančiomis lietuviško verslo įmonėmis. Štai „Baudema“ – lietuviškas „uabas“, su kuriuo Katjai tenka kautis dėl vėjo jėgainių statybos. Šioje siužetinėje linijoje prasideda tikras trileris, nes paaiškėja, kad lietuviško verslo specializacija – jokiu būdu neįleisti į vietinę rinką užsienio kapitalo, priversti kurti bendras įmones, o po to turtą pasisavininti. Čia Lietuvos skaitytojui tuoj kiltų klausimas, ką gi rašytoja čia paslėpė, juk įmonė labai girdėta.
„Vėjuotoje aferoje“ stipri meilės, šeimos, kuri vos neišsiskiria, siužetinė linija. Na, ir čia intriga sukuriama pasitelkiant stereotipą: jauna, graži, perfekcionistė kaip vokietė Sofija iš Lietuvos, atvykusi šiek tiek užsidirbti prižiūrėdama vaikus Miunchene, regis, kėsinasi užimti Katjos vietą lovoje šalia jos vyro…
Tiesa, romano pabaigoje idealistas Jonas, sėkmingai atskleidęs lietuvių verslo aferas, neatsispiria pagundai ir persikelia į Miuncheną. Čia jį atvilioja puikus karjeros bei atlyginimo pasiūlymas, o meilę Lietuvai įveikia meilė iš pirmo žvilgsnio perfekcionistei Sofijai.
Apskritai romanas baigiasi holivudiškai optimistiškai: korumpuoti Gargždų politikai rinkėjų nušluojami iš savo postų, nusikaltėliai lietuvių verslininkai suimami, o vėjo turbinos pradeda sukti „žaliąją“ energiją, pakeisiančią uždarytą Ignalinos atominę.
„Aštriadančiai“ lietuviai, kaip ir Lietuva, jau yra aprašyti ne viename šiuolaikinės Vakarų literatūros autorių kūrinyje. Prisiminkime kad ir Jonathano Franzeno „Pataisas“. Bet A.Fried romane kaip niekur kitur galima pasižvalgyti ne lietuvio autoriaus akimis į Vilnių, Gargždus, Klaipėdą, Kuršių neriją, Kretingos apylinkes bei Palangą.
Ir tai dar ne viskas. Dabartinių lietuvių autorių romanų išskirtinis bruožas yra nuobodumas, o A.Fried romanas „praryjamas“ kaip kokia „Mergina su drakono tatuiruote“. Verta knyga imtis Lietuvos leidykloms ją išversti. O skaitytojams – pasižiūrėti į šiuolaikinę Lietuvą kitos kultūros ir tradicijų žmogaus akimis. Ir skaityti romaną su vėjeliu.

Apie autorę
Amelie Fried romanai Vokietijoje yra tapę bestseleriais. Jų pagrindu sukurtas ne vienas televizijos filmas. 1958 m. gimusi vokiečių leidėjo ir publicisto Kurto Friedo dukra Amelie studijavo meno istoriją, publicistiką, teatrologiją ir italų kalbą. Tačiau šių studijų nebaigė, o universiteto diplomą apgynė iš televizijos publicistikos ir dokumentinio filmo mokslų. Vokietijos ZDF, RTL televizijose bei Bavarijos radijuje vedė laidas. Apdovanota įvairiomis vokiečių suaugusiųjų ir vaikų literatūros premijomis.