2010 m. balandžio 15 d. Pietų Centrinėje Islandijoje įvyko Eyjafjallajoekull vulkano išsiveržimas. Vulkaniniai pelenų debesys tvyro Šiaurės Europoje, po truputi judėdami Didžiosios Britanijos, Škotijos, Nyderlandų Karalystės ir Belgijos link. Specialistai informuoja, kad vulkaniniai pelenai į žemę nekrenta, debesys pakilę aukštai, todėl pavojaus žmonių sveikatai nėra. Tačiau lėktuvo skrydžiams šie reiškiniai nėra palankūs.

Prognozuojama, kad artimiausiu metu debesys išsisklaidys ir praras intensyvumą. Po vulkano išsiveržimo net į 11 km aukštį pateko smulkios uolienų dalelės, kurios kelia pavojų lėktuvų varikliams.

Atsižvelgiant į turimus duomenis, pavojus žmonių sveikatai šiuo metu nenumatomas.

Kas yra vulkaniniai pelenai?

Tai mažos nelygaus paviršiaus mineralinių uolienų dalelės bei smėlio ir nuosėdų dydžio vulkaninis stiklas (mažesnės nei 2 mm skersmens), išsiveržę iš vulkano. Labai mažos pelenų dalelės gali būti mažesnės nei 0,001 milimetro.

Nors ir vadinama „pelenais“, vulkaniniai pelenai nėra degus produktas kaip minkšta puri medžiaga, kuri išsiskiria deginant medieną, lapus, popierių. Vulkaniniai pelenai yra kietos, netirpios vandenyje, dalelės, jos yra abrazyvios ir šiek tiek korozinės, pralaidžios elektrai, kai drėgnos.

Ore vulkaniniai pelenai ir dujos greitai kyla į viršų, neretai pakyla daugiau nei iki 30 tūkst. pėdų (apie 9 km) aukštį . Vėjas gali greitai nupūsti pelenus nuo vulkano formuodamas išsiveržusius debesis. Kai debesys nešami pavėjui nuo išsiveržusio vulkano, pelenai, kurie iškrenta iš debesų, tampa mažesnio dydžio ir formuojasi retesni sluoksniai. Pelenų debesys gali keliauti tūkstančius km, šiek tiek cirkuliuodami žemėje.

Vulkaniniuose pelenuose gali būti įvairiomis proporcijomis laisvo kristalinio silicio dioksido (SiO2), kuris labiau žinomas kaip kvarcas, kristobalitas ir tridimitas.