Europos Sąjungos valstybėse visą gyvenimą mokosi vidutiniškai 9,5 proc. gyventojų. Lietuvos universitetuose studijuoja vos 4,5 proc. 25–64 metų amžiaus žmonių. Tačiau daugelis jų patenkinti studijomis, o įgytas žinias pritaiko darbe.

Vakarų Europos universitetuose kartu su aštuoniolikmečiais studijuojantys į penktąją ar šeštąją dešimtį įkopę studentai šiandien jau nieko nestebina. O Lietuvoje išvydę auditorijoje vyresnio amžiaus žmogų bendramoksliai vis dar stebisi, ką jis čia veikia, nesupranta, kodėl perkopus keturiasdešimtmetį staiga jam prireikė vėl mokytis, dažnai pavadina dėstytoju.

Tačiau “Veido” kalbinti pašnekovai sako, kad nustebusių žvilgsnių ir klausimų sulaukė tik pirmąsias savaites, paskui jauni bendramoksliai draugiškai priėmė juos į savo būrį. O nauda, kurią gavo vėl studijuodami po dvidešimties ar daugiau metų, yra neįkainojama, todėl nė vienam neapmaudu, kad egzaminams teko ruoštis naktimis ar po darbo skubėti į paskaitas.

Štai vyriausias Lietuvos studentas Juozas Norkus teologijos studijų bakalauro diplomą gavo sulaukęs 83-ejų metų ir įgyvendino savo jaunystės svajonę tapti kunigu. Profesionali aktorė Ramunė Kurienė, prieš penkerius metus pasitraukusi iš televizijos laidų vedėjos kėdės, baigė tarptautinės prekybos magistro studijas. Žemyna Ašmontaitė, baigusi aktoriaus meistriškumo specialybę, dabar mokosi Europos Sąjungos politikos ir administravimo magistrantūroje. Tą pačią specialybę pasirinko ir televizijos laidų bei renginių vedėja Sandra Daukšaitė, turinti anglų kalbos bakalauro diplomą. Marijus Mikutavičius, 1994-aisiais baigęs žurnalistikos studijas, nusprendė krimsti Europos studijų mokslus, o Juozas Liesis, prieš dešimt metų įgijęs dramos režisieriaus specialybę, dabar studijuoja tarptautinius santykius ir diplomatiją.

Mokslinę informaciją pristatė tarybos nariams

Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Artūras Orlauskas šiuo metu rašo magistro darbą, kurį planuoja gintis birželio mėnesį. Ekonominę politiką Lietuvos žemės ūkio universitete studijuojantis 48-erių politikas tvirtina, kad per trejus mokslo metus įgytos žinios jam labai naudingos kasdieniame darbe. “Kai dėstytojai pristato kokią nors teoriją, aš dažnai per paskaitas pasakau, kad vadovaudamiesi panašiais dėsningumais taryboje planuojame priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Jeigu dėstytojai sukritikuoja, grįžęs į savivaldybę apie tai diskutuoju su kolegomis. Magistro darbą taip pat pasirinkau artimą tiesioginėms pareigoms – apie kaimo vietovių konkurencingumą. Mokslinę informaciją, kurią esu surinkęs, jau pristačiau ir tarybos nariams”, – pasakoja A.Orlauskas ir priduria, kad vėl pradėti studijuoti aukštojoje mokykloje nebuvo lengva.

Politikas nerimavo, kaip į dvigubai vyresnį bendramokslį reaguos dvidešimtmečiai studentai, ar neatrodys keista dėstytojams, kad keturiasdešimtmetį perkopęs vyras grįžta į universiteto auditoriją. Tačiau sužinojęs, kad LŽŪU studijuojantis kolega yra patenkintas mokslais, be to, pasaulyje nieko nestebina mokslus kremtantys šešiasdešimtmečiai, ponas Artūras pradėjo išlyginamąsias studijas.

“Po 24 metų pertraukos vėl laikyti egzaminus ir rašyti darbus buvo sunku. Maniau, kad protas pasimaišys. Iki trečios valandos nakties mokydavausi, o šeštą jau reikėdavo keltis. Ne kartą pagalvojau: kam man to reikia? Tačiau į priekį stūmė užsispyrimas – jeigu kiti gali, vadinasi, ir aš baigsiu magistrantūros studijas”, – tvirtina politikas.

Nors A.Orlauskas jau yra baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą ir turi aukštąjį išsilavinimą, be to, eina aukštas pareigas, tačiau universitete jaučiasi lygus su kitais studentais. Neslepia, kad ir egzaminus tenka perlaikyti, ir kitų studentų patarimo klausti. O kai jaunesni už poną Artūrą dėstytojai jį sukritikuoja – neįsižeidžia. “Įdomu diskutuoti ir sužinoti naujų dalykų. Studijuodamas supratau, kad priimdamas kai kuriuos sprendimus buvau neteisus. Visiems linkėčiau studijuoti arba lankyti kursus, seminarus, nes informacija labai greitai keičiasi. Tad jeigu tik prisnūsti, kažko jau ir nežinai”, – neabejoja A.Orlauskas.

Baritonui teisės žinios praverčia darbe

Operos dainininkas Vytautas Juozapaitis mano, kad žmogų ištinka dvasinė mirtis, jeigu jis naudojasi žiniomis, įgytomis prieš dvidešimt metų. Pasak Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto, tobulėjimas ir nuolatinis mokymasis – lyg dvasinė žmogaus higiena, tai tas pats, kaip kasdien valytis dantis. Todėl 47-erių metų vyras įstojo į Mykolo Romerio universiteto teisės ir valdymo programos magistrantūrą. V.Juozapaitis per metus baigė išlyginamąsias studijas – išlaikė visus bakalauro specialybės egzaminus.

“Daug kas stebėjosi, ko dar gali mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, tačiau teisės studijos – nerealizuota mano jaunystės svajonė. Baigęs vidurinę mokyklą stojau į teisę, puikiai išlaikiau egzaminus, tačiau tikriausiai dėl politinių motyvų nebuvau priimtas. Mat mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą”, – pasakoja vienas garsiausių Lietuvos baritonų.

Šiuo metu jis yra sustabdęs studijas M.Romerio universitete, nes dėl įtempto darbų grafiko neturi laiko net nuvažiuoti iki aukštosios mokyklos, tačiau džiaugiasi, kad jau vien išlyginamosios studijos davė labai daug naudos. “Esu edukacinio kultūros ir meno centro steigėjas bei vadovas, todėl teisinės žinios labai praverčia bendraujant su klientais. Kai atsiranda teisiniai finansiniai santykiai, nereikia samdytis teisininkų”, – pasakoja V.Juozapaitis.

Jis neslepia, kad mokslai buvo papildoma našta. Be to, profesorius jausdavosi keistai, kai dvigubai jaunesnis dėstytojas jį kvosdavo ir kritikuodavo. Vis dėlto V.Juozapaitis įsitikinęs, kad žinių atnaujinimas – didžiausia vertybė. Pasak jo, įsitikinimas, kad viską žinai, – pats blogiausias dalykas, trukdantis tobulėti.

Pavadina dėstytoja

39-erių metų Junona Berznitski, Vilniaus universiteto psichologijos magistrantė, taip pat mano, kad mokymasis visą gyvenimą – puiki savirealizacija, neleidžianti sustoti vietoje. Jai tai iššūkis. “Išsikeliu uždavinius – išlaikyti egzaminą, perskaityti knygą ar parašyti darbą, ir labai smagu, kai juos realizuoju. Esu smalsi, godi žinių, todėl ir mokausi visą gyvenimą”, – dėsto J.Berznitski.

Baigusi vidurinę mokyklą ji išvyko gyventi į Izraelį ir ten trijuose universitetuose studijavo tapybą, dizainą. Tačiau per dešimt metų nė vienos specialybės taip ir nebaigė. Grįžusi į Vilnių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo televizijos režisieriaus kvalifikaciją ir iškart įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti psichologijos, dabar mokslus tęsia magistrantūroje.
Junona prisimena nuo vaikystės norėjusi suderinti ir menininkės pašaukimą, ir psichologiją. Šiandien jai tai puikiai pavyksta. J.Berznitski organizuoja renginius, tad psichologijos žinios padeda geriau suprasti žmones, įvairius procesus. Ji neatitrūksta ir nuo kūrybos, nes kuria televizijos laidas, trumpametražius filmus.

Moteris sako, kad dabar mokosi kitaip nei prieš dvidešimt metų. “Net neatsimenu, kaip tada laikydavau egzaminus, – kažkaip praslysdavau. O dabar atsakingai kiekvienam ruošiuosi, nes jaučiu atsakomybę. Be to, galiu pritaikyti ir savo darbinę, ir gyvenimo patirtį, todėl dabar studijuoti man lengviau. Drąsiau diskutuoju su dėstytojais”, – sako būsimoji organizacinės psichologijos magistrė ir priduria, jog dėstytojų nuostabos dėl to, kad nusprendė įgyti antrą specialybę, niekada nesulaukia, o bendramoksliai iš pradžių stebėjosi. “Kai kartu su jais laukiu paskaitos, kiti studentai dažnai mane pavadina dėstytoja”, – juokiasi Junona.

Tačiau dėl to jai nebūna nejauku. Atvirkščiai, nuolat bendraudama su jaunimu moteris ir pati jaučiasi kaip dvidešimtmetė. Juk studijos neleidžia sustoti vietoje, mokslo troškulys – tai varikliukas, skatinantis tobulėti. Tad besimokanti visuomenė yra modernesnė ir pažangesnė, žmonės kūrybingesni, nebijantys įgyvendinti naujovių.