"Veido" archyvas

Vis daugiau ženklų, kad “Lietuvos paštas” ir kitos valstybės bendrovės dar negreitai taps “Visuomio” dalimi

Vyriausybės ketinimai pakeisti valstybės turto valdymą, iš įmonių ir bendrovių vadovybių pašalinant politinės valdžios skirtus asmenis bei atiduodant jas į profesionalių vadybininkų rankas, gali sudužti, atsitrenkę į politikų nenorą prarasti įtaką pinigų srautams.

Premjero Andriaus Kubiliaus ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio idėjos pertvarkyti valstybei priklausančio turto valdymą taip, kad jis duotų pelno valstybei, sukėlė dvi visiškai priešingas reakcijas.

Reikia, bet neįmanoma

Viena vertus, sunku būtų šiuo metu rasti žmogų, kuris nepritartų minčiai depolitizuoti valstybei nuosavybės teise priklausančias įmones. Ne verslo logika, o politiniais sumetimais grįsti sprendimai jau gerokai pabodo tiek pačių įmonių vadovams, tiek daugeliui sveikai mąstančių politikų.

Pavyzdžiui, “Lietuvos geležinkelių” atstovai, paklausti apie bendrovės požiūrį į galimą pertvarką, atskiriant infrastruktūrą nuo pervežimo (paprasčiau tariant, bėgius nuo jais riedančių vagonų), iš karto rėžia: “Pirmiausia atskirkite krovinių pervežimą nuo keleivių pervežimo. Kiek dar mes galime kentėti kasmetinį 200 mln. Lt nuostolį, kuris susidaro todėl, kad politikai nesiryžta panaikinti absoliučiai nuostolingų keleivinių traukinių maršrutų provincijoje? Jeigu politikai mano, kad yra politiškai svarbu vežti kokias šešias moterėles į rajono centrą iš kokio nors miško glūdumos, tai tegu už tokį vežiojimą moka ne krovinių savininkai, kaip yra dabar, o valstybės biudžetas. Ir sumoka tikrąją to vežiojimo kainą. Gal tuomet suvoks, kad nupirkti autobusiuką su vairuotoju bus šimtą kartų pigiau, nei traukinius gainioti ir bėgių infrastruktūrą palaikyti”.

Tad, kaip sakoma, teoriškai visi už. Bet štai kai kalba pakrypsta prie praktinių sprendimų, visų tonas iš karto keičiasi: nuo “reikia dar pagalvoti, paskaičiuoti, pažiūrėti, kaip geriau” iki “ne, tokios pertvarkos tikrai per Seimą nepereis, pasipriešinimas bus baisus”. Naujausias to pavyzdys – Vyriausybės jau parengtas įstatymo projektas, leidžiantis privatizuoti (visiškai arba iš dalies) oro uostus.

Vienas įstatymo autorių, kalbėdamas su “Veidu”, atvirai pasakė: “Neturiu jokių vilčių, kad įstatymui bus pritarta. Kas iš to, kad Europoje daugelis net didžiųjų oro uostų visiškai ar iš dalies priklauso privatiems savininkams? Pas mus iš karto kils kalbos, neva tai strateginiai objektai, tad nė kalbų apie privatizavimą negali būti, o iš tikrųjų oro uostai ir juose vykstanti veikla jau seniai yra pusiau privatūs: valstybei tenka infrastruktūros išlaikymas, o pelnas – tiems, kurie susiję su vadovais. Šie savo ruožtu turi daug gerų užtarėjų tarp politikų. Nemanau, kad už dyką”.

Valstybinės įmonės – politikų aruodas

Neoficiali politikų, tiksliau, kai kurių partijų, kontrolė per valstybei priklausiančias įmones judantiems finansų srautams – tai, daugelio “Veido” pašnekovų teigimu, pagrindinė kliūtis sėkmingai depolitizuoti valstybės turto valdymą.

O kad tie pinigų srautai pakankamai dideli netgi oficialiai nuostolingose įmonėse, liudija vienos kolegės pavyzdys. Grįžusi iš kažkokio lyg miškininkų, lyg urėdų suvažiavimo, savo įspūdžius ji apibūdino trumpai: “Ligi šiol vienoje vietoje dar nemačiau tiek “Lexusų” ir “Rolexų”. Net jei ji šiek tiek pagražino, Ūkio ministerijos duomenimis, iš 42 miškų urėdijų Lietuvoje pelningai dirbo tik dvi – Druskininkų ir Tytuvėnų. Beje, netgi šių pelningai dirbančių urėdijų vadovai neremia Vyriausybės iniciatyvos centralizuoti miškininkystės valdymą ir atskirti medienos verslą nuo miškų auginimo. Nors niekur Europoje nėra taip, kad valstybė vienu metu būtų ir miško savininkė, ir kirtėja, ir augintoja.
Jei atidėsime į šalį energetikos įmones, kurių valdymą ir vadovybę Vyriausybė neseniai visiškai pertvarkė ir pakeitė, didžiausios ir atitinkamai didžiausius pinigų srautus valdančios valstybės įmonės yra Susisiekimo ministerijos žinioje.

Iš jų bene vienintelio Klaipėdos jūrų uosto (metinė apyvarta – 143 mln. Lt) valdymą perėmė naujosios politinės valdžios paskirtas liberalas Eugenijus Gentvilas. Rezultatų ilgai laukti netruko: pakako naujajam vadovui surengti atvirą konkursą dėl vieno iš uosto tvarkymo projektų, ir pradžioje skaičiuota 180 mln. Lt sąmata nukrito iki 113 mln. Lt. Algirdo Brazausko skirtos uosto vadovybės laikais tokių stebuklų nebūdavo, nes konkursuose dalyvaudavo “visi savi”. Nesunku suvokti, kad tie 67 mln. Lt, kuriuos sutaupė naujoji uosto vadovybė, senais laikais būtų nugulę ne vien konkursą laimėjusių verslininkų kišenėje.

Tuo tarpu 1,2 mlrd. Lt apyvartą turintys “Lietuvos geležinkeliai” jau dešimtmetį kaip buvo, taip tebėra socialdemokratų įtakos objektas. A.Brazausko valdymo laikais netgi buvo tapusi tradicija, kad dėl vienų ar kitų priežasčių darbą praradę socialdemokratai darbą gauna “Lietuvos geležinkeliuose” ar su jais susijusiose įmonėse. Dabartinis vadovas, ilgametis “Lietuvos geležinkelių” vadovybės narys Stasys Dailydka irgi buvo paskirtas dar premjerui A.Brazauskui ir jo įpėdiniu partijoje tapusiam tuomečiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui vadovaujant.

200 mln. Lt metinę apyvartą turinčių 11-os regionų kelių tvarkymo įmonių vadovybė buvo paskirta (su trimis išimtimis) dar prie LDDP premjero Adolfo Šleževičiaus.