Lietuvoje įvyko šis tas nematyto – Vyriausybė ėmė ir susiskaičiavo savo valdomą turtą. Skamba keistai, bet faktas – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybė nežinojo, kiek ji turi turto ir kokia jo vertė. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Juoba kad netgi tik po pirminių skaičiavimų (neįtraukta kelių ir valstybei priklausančios komercinės paskirties žemės kaina) to turto valstybė rado ne taip jau mažai – už 18 mlrd. Lt. Arba tai yra maždaug ketvirtadalis viso Lietuvos turto vertės.

Tai buvo geroji žinia. Blogoji – turimas turtas valstybei duoda ne pelno, o nuostolių. Kaip rodo Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto apžvalga, pernai valstybės turtas pridarė 1,3 mlrd. Lt grynojo nuostolio. Iš visų valstybės valdomų energetikos, transporto, miškų ir kitokio verslo įmonių pelningai dirbo, juokinga pasakyti, tik “Regitra” ir pora miškų urėdijų. Dividendų valstybė iš savo įmonių gavo mažiau nei 45 mln. Lt, nors, remiantis Švedijos patirtimi, iš 18 mlrd. Lt komercinio turto pelno derėtų išspausti kokius trisdešimt kartų daugiau – iki 1,5 mlrd. Lt. Na, tiek jau to – nesilygiuokime iš karto į skandinavus, bet bent jau milijardu biudžetą valstybinės komercinės paskirties įmonės turėtų papildyti. Bet nepapildo. Kodėl?

Valdiškų pinigų tvermės ir kitimo dėsnis byloja, kad šie niekados nedingsta, tik keičia priklausomybę. Tai, kas vakar buvo valstybės kišenėje, šiandien gali atsidurti privačioje. Tiesa, atvirkštine tvarka ši taisyklė neveikia, nebent teisėtvarkai įsikišus. O jeigu teisėtvarka daro tai itin vangiai ir dar jei savininkas nežino, kas ir už kiek jam priklauso, tad nesugeba aiškiai įvardyti, kas yra pradingę, šį pinigų tvermės ir kitimo dėsnį gerai įvaldę valstybės tarnai pasijunta esą tikri valstybės turto šeimininkai. Kaip kadaise sovietmečiu jautėsi savo valdomo turto šeimininkai gamyklų direktoriai, nors formaliai tas turtas buvo valstybės.

Lygiai taip pat šiandieną valstybei priklausančių įmonių vadovai jaučiasi lyg tikrieji jų savininkai. Nes tik nuo jų priklauso, duos įmonė pelno savo savininkui ar pinigų srautas pasiskirstys įmonės vadovų ir su jais susijusių asmenų kišenėse. Atsižvelgiant į tai, kad daugelio šių įmonių vadovybėje sėdi politinio paskyrimo asmenys (socdemų valdymo metais tuo ypač pasižymėjo “Lietuvos paštas” ir visų gerų draugų prieglauda tapę “Lietuvos geležinkeliai”), nesunku atspėti, kieno kišenėn pagal pinigų tvermės ir kitimo dėsnį nukeliavo tie 1,3 mlrd. Lt, kuriuos valstybei priklausančios įmonės nurašė į nuostolius. Ne veltui socdemų vadas Algirdas Butkevičius Vyriausybės norą išgryninti šių įmonių veiklą prilygino pasikėsinimui į auksinius kiaušinius dedančias vištas. Žinojo, ką sako.