Valdžios sektorius visuomenės žodyne virto beveik keiksmažodžiu, o darbo rinkoje – greičiau politiniu ar socialiniu užutėkiu nei strategų štabu.

„Du dešimtmečius gyvename dvilypėje valstybėje: gražiai kalbame apie efektyvų viešąjį sektorių, tačiau priimami priešingi sprendimai, kuriamos vis naujos struktūros, nes politikai nesutaria, kokios funkcijos priskirtinos valstybei, kokios ne“, – apgailestauja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, Vyriausybės Valstybės valdymo tobulinimo, dažniau vadinamos Saulėlydžio, komisijos narys prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Skamba paradoksaliai, bet pirmą kartą per 21 nepriklausomybės metus pabandyta suskaičiuoti, kokio iš tikrųjų dydžio yra mūsų valstybės valžios sektorius – nemanipuliuojant tuščiais etatais, neskiriant dirbančiųjų pagal Valstybės tarnybos įstatymą ar pagal darbo sutartis, skaičiuojant ne tik vadinamuosius biurokratus, bet ir dirbančiuosius visose biudžetinėse bei viešosiose įstaigose, valstybės įmonėse, valstybės kontroliuojamose akcinėse bendrovėse. Pabandyta analizuoti, kaip reikėtų vertinti šių institucijų darbo efektyvumą, parinkti vadovus, nustatyti teisingą ir skaidrią apmokėjimo sistemą.
Tiesa, Vyriausybės Saulėlydžio komisija išanalizavo tik Vyriausybės veiklos sričiai priskirtas institucijas – 1061 su 157 tūkst. darbuotojų ir suskaičiavo, kad visame centrinės valdžios sektoriuje 2010 m. veikė 1178 įstaigos, turinčios beveik 183 tūkst. personalo. Šiuos skaičius papildėme Valstybės tarnautojų registro duomenimis apie savivaldybių, Seimo, Prezidentūros, teismų ir prokuratūrų darbuotojus. Tačiau registras kaupia informaciją tik apie įstaigas, kurioms taikomas Valstybės tarnybos įstatymas. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos valdžios sektoriuje, skaičiuojant medikus, švietimo, socialinės apsaugos, policijos ir pan. darbuotojus, triūsia per 400 tūkst., apie 36,6 proc., visų dirbančiųjų.
Jei tokia painiava, kiek ir kur dirba žmonių, ką jau kalbėti apie jų darbo kiekybinių ir kokybinių parametrų vertinimą. Vyriausybės Saulėlydžio komisija tikisi, kad jų parengta ataskaita taps atspirties tašku kasmetinei valdžios sektoriaus veiklos revizijai. Tik, žinoma, ir kitos institucijos turėtų analogiškai įvertinti joms priskirtą valdžios sektoriaus dalį.
O ligų valdžios institucijose Saulėlydžio komisija rado daug.

Vadovams siūlo įvesti kadencijas
Nors Vyriausybės valdymo sričiai priklausančių organizacijų per pirmus dvejus šios Vyriausybės veiklos metus sumažėjo 129-iomis (11 proc.), atlikta nemažai reformų (pertvarkytos Vyriausybės įstaigos, Muitinės departamento, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Darbo biržos struktūra), įstaigų vis tiek dvigubai daugiau nei panašaus dydžio šalyse. Pusė jų – mažos, iki 50 darbuotojų, o valdymo požiūriu tai labai neefektyvu. Dauguma jų gana autonomiškos, pačios nusistatinėja tikslus, dažnai, švelniai tariant, neambicingus. Tačiau ne Vyriausybė, o Seimas nustato įstaigų peizažą: iš 98 įstaigų prie ministerijų 95-ios turi savo steigimo įstatymus, o juose dar numatyta, kad jos turi turėti regioninius padalinius.
Sumažėjus įstaigėlių, būtų išspręsta ir kompetentingų vadovų stygiaus problema. Saulėlydžio komisija siūlo įtvirtinti skaidrias vadovų atrankos, darbo vertinimo, apmokėjimo metodikas, nustatyti kadencijas, neribojant jų skaičiaus.
Dar vienas klausimas – kiek valdžios sektoriui reikia darbuotojų. Tačiau optimalaus skaičiaus neįvardija nė vienas ekspertas, nes tai priklauso nuo to, kiek funkcijų sau prisiima valstybė. O dabar prisiėmusi aiškiai daugiau, nei tam turi išteklių.
Besipučiantį valdžios sektorių menkti privertė tik krizė. Saulėlydininkai suskaičiavo, kad Vyriausybės srities darbuotojų valdžios sektoriuje 2010 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 7 proc., tačiau privačiame, Statistikos departamento duomenimis, beveik triskart daugiau – net 20,5 proc.
Tiesa, dažniausiai valdžios sektorius tapatinamas tik su vadinamaisiais biurokratais, tačiau ministerijų darbuotojų – tik apie 3 proc. (4 tūkst.), o 46 proc. Vyriausybės pavaldumo valdžios sektoriaus sudaro biudžetinės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. įstaigos, kuriose diržai veržti nepakankamai.

Per 10 tūkst. Lt algos – ir kolegijų, ligoninių vadovams
Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis tikina, kad smarkiai taupė ir valdžia: 2010 m. darbo užmokesčio suma Vyriausybės srities valdžios sektoriuje buvo 17 proc., arba 882 mln. Lt, mažesnė nei 2008 m. ir siekė 4,3 mlrd. Lt. Tačiau Statistikos departamento duomenimis, valdžios sektorius algas per minimus dvejus metus tesusimažino 6,5 proc., o privatus – 9,3 proc. Daugkart apkalbėta Ignalinos atominės elektrinės vadovo 26 tūkst. Lt alga, bet stebina, kad 2010 m., krizės įkarštyje, per 10 tūkst. Lt siekiančiomis algomis džiaugėsi ir ne tokių jau strateginių įstaigų – kolegijų, ligoninių vadovai. O Energetikos ministerijai pavaldžios įmonės išsiskiria ne tik didžiausiomis vadovų algomis, bet ir jų kontrastu su pavaldinių – šių vidutinė alga šešiskart mažesnė nei vadovų.
Visuomenei įtarimų kelia paini valdininkų atlyginimų sistema. Saulėlydininkai siūlo pasinaudoti pasaulyje pripažinta metodika ir sugraduoti valdžios sektoriaus darbuotojų pareigybes pagal sudėtingumą, nustatyti atlyginimus, lyginant su privataus sektoriaus panašios kvalifikacijos reikalaujančių pareigybių, įvesti kintamąją dalį pagal darbo rezultatus.
Tačiau Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas doc. dr. Vitalis Nakrošis primena, kad parengta valstybės tarnybos reformos koncepcija taip ir guli stalčiuose, nes nėra politikų sutarimo. V.Nakrošio manymu, viena didžiausių valstybės tarnybos problemų, kad po kiekvienų rinkimų bandoma savaip pakeisti ir vadovaujančius karjeros valstybės tarnautojus. O, pavyzdžiui, estai sutarę po rinkimų jų nekeisti metus, ir net jei tada norėtų keisti, ministras turėtų jį rinktis iš kandidatų, atrinktų profesionalų. Kita bėda, V.Nakrošio manymu, kad valstybės tarnyba turėtų užsiimti politikos analize, stebėsena ir vertinimu, tačiau dėl politinės įtakos ir analitinių bei vadybinių gebėjimų stygiaus dėmesys į svarbiausius klausimus nesutelkiamas.
Tikslų kėlimo ir jų rezultatų vertinimo sistema kol kas tik pradedama diegti Ministro pirmininko tarnyboje ir keliose ministerijose. Antra vertus, kaip vis pabrėžia Saulėlydžio komisijos narė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, viešasis sektorius efektyvus bus tada, kai nustosime manyti, kad jame turi galioti kitokie veiklos principai, valdymo metodai, reikalavimai ir taisyklės nei privačiame sektoriuje. Kai kurie saulėlydininkai net daro prielaidą, esą tai, jog 76 proc. valstybės karjeros tarnautojų – moterys, rodo, kad valstybės tarnyba dažnai traktuojama ne kaip stratego postas, o kaip socialinis užutėkis.
Taigi valdžios sektorius pateko į savo pačių spąstus: jis didelis, neefektyvus, o visuomenės nepasitikėjimas juo artėja prie rizikingos ribos. Būtinos kardinalios reformos, kurių nemažai pasiūlė ir Saulėlydžio komisija, tik problema, kad daug jų įstrigo Seime. Komisijos nario „BaltCap“ investicijų direktoriaus Kornelijaus Čelutkos įsitikinimu, neatidėliotinai reikia visuomenei prieinamos išsamios informacijos apie kiekvieno valdžios sektoriaus įstaigos finansus. Tada atsiras ir visuomenės spaudimas didinti efektyvumą. Dabar visi sako, kad valdžios sektoriuje blogai, bet niekas nežino, kas ir kodėl blogai.