Užuot pasinaudojus proga Seime pristatyti Vyriausybės atliktus realius darbus ir atskleisti bei atvirai kalbėti apie neišspręstas problemas bei būtinybę tiek politikams, tiek visai visuomenei susitelkti jas sprendžiant, dabar užsiimama sovietmečio komunistų partijos suvažiavimus primenančia pigia panegirika. Taip šou žanras iš popkultūros perkeliamas į politiką, ir tai nesuteikia vilties, kad į modernios ir stiprios Lietuvos kūrimą bus įtraukti piliečiai.

Užėmus arogantišką poziciją piliečių, visos visuomenės atžvilgiu, vargu ar galima tikėtis politikos ir piliečių vienybės suvokiant ir siekiant išspręsti mūsų valstybės problemas. Tokios mūsų problemos, kaip emigracija, neteisingumas, nėra išsprendžiamos tik Vyriausybės pastangomis. Vyriausybė jas sprendžiant gali būti tik vedlys. Bet jei Vyriausybė savo metinėje ataskaitoje skelbia, kad tas problemas jau puikiai išsprendė, piliečiams nelieka nieko kita, kaip tik juoktis ar nekreipti dėmesio į politikų svaičiojimus. Piliečiai nejaučia, kad jie būtų svarbūs šioje valstybėje ne tik kaip mokesčių mokėtojai, bet ir kaip politinio proceso dalyviai bei sprendimų priėmėjai. Jei piliečiai jaučia, kad jų gyvenimas sunkėja, o Vyriausybės vadovas tvirtina, jog viskas gerėja, – susvetimėjimas neišvengiamas.

Kai toks požiūris į piliečius, tada ir ataskaitoje gali rašyti, ką nori. Ne Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nuopelnas, kad Lietuva pirma Europoje ir septinta pasaulyje pagal optinio kabelio, plačiajuosčio interneto prieigą piliečiams. Tai nuopelnas privačių bendrovių “Teo LT”, “5 kontinentai” ir kitų bendrovių investicijų. Valstybinio RAIN tinklo klojėjas optinį kabelį paklojo ten pat, kur tai darė privačios bendrovės. O turėjo kloti ten, kur neapsimoka privatiems investuotojams. Tai galimas nusikaltimas prieš ES ir Lietuvos mokesčių mokėtojus, kuris turėtų būti ištirtas. Taigi A.Kubiliui girtis nėra kuo.

Viešieji finansai stabilizuoti skolinantis brangiausiai mūsų regione, Vyriausybė tokį savo žingsnį aiškina kažkokiu mistiniu mūsų savarankiškumu ir nepriklausomumu nuo TVF. Tai, kad surinkta daugiau lėšų į biudžetą, nuopelnas privataus verslo, sugebėjusio išnešti sunkmečio naštą, uždėtą ant pečių mokesčių mokėtojams. Vyriausybės ataskaitoje nerasite nė vieno padėkos žodžio tiems išgyvenusiems ir sumokėjusiems didesnius mokesčius. Didesnių mokesčių kaina – bedarbių armija. Energetinė nepriklausomybė vis dar tebėra mistika. Padarytas rimtas įdirbis, bet atominės elektrinės projektas labai rizikingas tiek finansiniu, tiek inžineriniu požiūriu.

Premjero A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės ataskaita Seime yra dar vienas pavyzdys, kaip smarkiai serga Lietuvos politinė sistema. Užuot kritiškai vertinus realybę ir raginus visiems susitelkti prie visuomenei svarbių problemų sprendimo, užsiimama pigia panegirika, kuri primena sovietinių laikų komunistų partijų suvažiavimus. Tiek A.Kubiliaus Vyriausybės ataskaitose, tiek komunistų partijos suvažiavimuose politinė retorika apie sėkmingai nuveiktus milžiniškus darbus užima centrinę vietą. Ataskaitų patosas tiek tada, tiek šiandien kelia tuos pačius dviprasmiškus jausmus. Tiek tada, tiek šiandien žmonių jausmai yra visiškai kitokie nei Vyriausybės. Ar sovietmečiu klestėjęs politikos ir visuomenės susvetimėjimas ir šiandien tampa nauja realybe?

Totalus piliečių nepasitikėjimas savo valstybės institucijomis yra tik pasekmė tokio politikų elgesio, kokį matome iš ataskaitos, pateiktos praėjusią savaitę Seime. Ataskaitoje A.Kubilius panašus į graikų mitologijos jaunikaitį Narcizą, kuris įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje ir pražuvo, nes negalėjo atitraukti akių nuo savo grožio.

Politikams esant apsėstiems narcisizmo komplekso, vargiai gali pavykti užmegzti tinkamą ryšį su visuomene, juolab įtikinti ją, kad piliečiai ir jų gerovė politikams

rūpi tikrai labiau nei jų politinė kadencija valdžioje. Politikai, tokie kaip premjeras A.Kubilius ar finansų ministrė Ingrida Šimonytė, piliečius suvokia kaip didelio mechanizmo sraigtelius, kurie gali būti reguliuojami lengva ranka, jei reikia užtikrinti viso mechanizmo netrikdomą veikimą. Santykis tarp piliečio ir valstybės tokių politikų sprendimais visada yra sprendžiamas valstybės, bet ne piliečio naudai. Jokių lengvatų niekam – visi sraigteliai vienodi. Tiek maži, tiek dideli, tiek turtuose paskendę, tiek vos galą su galu suduriantys tegul sukasi pagal visam mechanizmui vienodus dėsnius ir taisykles – toks techninis, mechaninis požiūris negali leisti galvoti, kad tokie politikai adekvačiai suvokia valstybės funkcionavimo sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Ir ar apskritai valstybei rūpi tie piliečiai. Jie svarbūs tik tiek, kiek gali užtikrinti valstybės mechanizmo sukimąsi.

Kaip didžiausias nuopelnas įvardijamas finansų stabilizavimas. Tik kokia kaina tas stabilumas pasiektas, ataskaitoje nekalbama: tai didesni mokesčiai ir pora dešimčių milijardų litų išaugusi valstybės skola. Tai kur čia Vyriausybės nuopelnai?

Kieno nuopelnas – trapus ekonomikos atsigavimas 2010 m. pabaigoje? Ar tai tikrai lėmė Vyriausybės veiksmai? Nepamirškime ir finansų ministrės pranešimo prieš 2011 m. Kalėdas, kai vėl suskaičiavus biudžetą paaiškėjo, kad trūksta pinigų. Finansų ministrė tada pasakė, kad lengviausias sprendimas būtų vėl padidinti PVM mokestį. Žinoma, mus tada vėl pagirtų Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, apie kurių džiaugsmą giriamasi Vyriausybės ataskaitoje. Šioms institucijoms nusispjaut į Lietuvos žmonių gerovę, svarbu, kad tokie vargetos kaip mes nekeltume jiems problemų ir neprašytume pagalbos.

Giriamasi ir tuo, kad 2011 m. mūsų šalies ekonomika augo sparčiausiai tarp visų ES valstybių. Tik pamirštama pasakyti, kad mūsų ekonomika per sunkmetį ir krito labiausiai, kone 15 proc. Savaime suprantama, kad iš tokios duobės kilimas spartesnis nei Lenkijos, kurios ekonomika nepatyrė recesijos, ar Estijos, kurios ekonomika smuko mažai.

Būtų neteisinga teigti, kad A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė nieko nenuveikė. Ji nuveikė, ir nemažai. Tik šios Vyriausybės nuopelnas, kad į mokesčių mokėtojų gretas buvo sugrąžinti turgaus prekeiviai ir žemdirbiai, iki šios Vyriausybės veiklos pradžios nemokėję beveik jokių mokesčių. Taip pat šiek tiek sumažėjo ir įstaigų, ir valstybės tarnautojų, valstybės įmonės priverstos mokėti dividendus. Ir apskritai ši Vyriausybė išmokė kitokio požiūrio į politiką. Pradėjome galvoti, kad reikia mokytis gyventi pagal pajamas.

Tikras Vyriausybės nuopelnas ir tai, kad politikoje atsirado daugiau sveiko proto ir atsakingo elgesio. Matyt, tikrai 2012 m. biudžeto deficitas neviršys 3 proc. Bet skaitant Vyriausybės ataskaitą piktina, kad esame mulkinami, esą dauguma problemų jau išspręstos. Ir tai tik Vyriausybės nuopelnas.