100 dienų meilės A.Butkevičiaus ir nemeilės A.Kubiliaus Vyriausybėms. Katra akla?

Koks paradoksas: 16-ąjį Ministrų kabinetą ekspertai labiausiai vertina už nedarymą to, ką žadėjo daryti. Bet žmonės vis tiek garbina premjerą ir valdančiuosius. Gal todėl, kad jie per dieną po dukart apie tą patį kalba skirtingai, vadinasi, kiekvienas gali išgirsti savo geidžiamą variantą. Tačiau kas iš tikrųjų laukia valstybės ir mūsų visų – nežinia, nes už vienokius pažadus žmonės balsavo per rinkimus, kitokią programą patvirtino Seimas, o tikrąjį vektorių dar turi nubrėžti daugybė darbo grupių ir komisijų, kurių politikai paklausys arba nepaklausys.
Per šimtą A.Butkevičiaus Vyriausybės dienų tapo aišku, kad niekas neaišku. Tad ar didžiulė meilė Algirdui Butkevičiui ir jo Vyriausybei adekvati jų pirmojo šimtadienio įdirbiui, lygiai kaip ar pelnyta buvo nemeilė jų pirmtakams – Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei, kurie esminį savo uždavinį – išgelbėti valstybę nuo finansinio kracho, nors klaidų ir pridirbo?

Ar tikrai nėra kur skubėti
Dauguma šnekintų ekspertų A.Butkevičiaus pasirinktą neskubėjimo taktiką, pirma su visais susitinkant, visų išklausant, sudarant darbo grupę ar komisiją ir t.t., vadina dideliu pranašumu. Ypač didelė vertybė tai atrodo po arogantiškojo A.Kubiliaus, kuris tarėsi tik su savimi ir dar su keliais savo siauro rato žmonėmis, o į klausimą, ar jam nesvarbu, kaip jo Vyriausybės sprendimus vertina opozicija arba piliečiai, yra atsakęs – jam esą svarbiau, kaip vertina TVF ar Europos Komisija.
Be abejo, kaip taikliai pasakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, net negalima lyginti gaisrininko darbo su statybininko. A.Kubiliaus Vyriausybė, valdžią perėmusi pasaulinės ekonomikos krizės akivaizdoje, lig tol socialdemokratų Vyriausybei neigiant ir slepiant artėjantį sunkmetį, tikrai neturėjo prabangos lūkuriuoti su sprendimais. Tačiau ar tikrai aplinkybės neskubina ir dabartinės Vyriausybės?
„Per pirmąsias šimtą dienų valdžioje, kai po rinkimų laimėjusios partijos dar turi didesnį gyventojų pasitikėjimą, dar nėra jų nuvylusios, reikėtų padaryti maksimaliai daug. Simbolinis tapęs šimto dienų terminas ir yra kilęs iš JAV prezidento Franklino Roosevelto iniciatyvos per šimtą dienų išjudinti valstybę iš didžiosios depresijos laikotarpio. Tad mane stebina toks A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimų vilkinimas. Manau, pats gyvenimas iškels iššūkius, į kuriuos Vyriausybė turės reaguoti, tačiau kils problemų, kad tiek mažai padaryta per pirmus kelis mėnesius”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas filosofas dr. Kęstutis Girnius.
Jis primena, kad dar po trijų mėnesių prasidės Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, kuris reikalaus labai daug energijos ir apsunkins pastangas koncentruotis į Lietuvos reikalus. Tad realūs Vyriausybės darbai gali prasidėti tik 2014 m.
Tai vėlgi bus prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, o rinkimų metai – populizmo laikas. Be to, išrinkus prezidentą Vyriausybei teks atlaikyti įgaliojimų grąžinimo procedūrą – ar tik formalią, priklausys nuo būsimo prezidento. Maža to, ar padėtis Europoje – nestabili finansinė Graikijos, Italijos, Kipro būklė, vis dar vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius nedarbas Senajame žemyne – neverčia kiek įmanoma sparčiau daryti reformų, kol mūsų ūkio kreivė sėkmingai tebekopia aukštyn? Galų gale ar turim laiko trepsėti vietoje, kai pagal konkurencingumo reitingus kai kuriais parametrais pasaulyje tesame 110–115 eilutėje?
„Laikausi nuomonės, kad valstybės valdymo srityje geriau devynis kartus pamatuoti, o paskui pjauti. Susilaikyčiau nuo kritikos, jei Vyriausybė valstybės reikalus, kurie liečia visus žmones, svarstys kad ir mėnesį kitą ilgiau. A.Kubiliaus Vyriausybė veikė kitomis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto labai greita naktinė mokesčių reforma – viena iš iliustracijų, kad svarstymas ir tarimasis gal galėjo duoti geresnį rezultatą. Bet tai tik prielaida”, – svarsto Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pabrėždamas, kad, žinoma, galutinis Vyriausybės vertinimas priklausys nuo būsimų konkrečių darbų.
Tačiau jų, palyginti su pirmtakų Vyriausybe, nedaug, nors meilė premjerui – viena didžiausių per pastaruosius 23-ejus metus.

Myli ne kiek A.Butkevičių, kiek stabilumą
„A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus Vyriausybės visų pirma pateko į visiškai skirtingas objektyvias sąlygas: anuomet visoje Europoje buvo krizė, dabar – atsigavimas, anuomet priimtos nepopuliarios priemonės – padidinti mokesčiai, dabar populiarios – padidinta minimali alga. Klausimas, kaip būtų buvę, jei A.Butkevičiui būtų tekę premjerauti anuo laikotarpiu. Jis turbūt irgi nebūtų toks populiarus”, – svarsto Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys.
A.Butkevičius iki premjerystės nebuvo reitingų lyderis. 2012 m. spalį per Seimo rinkimus palankiai jį vertinančiųjų buvo 34,3 proc., lapkritį – jau 52,7 proc., o šių metų pradžioje – beveik 65 proc. Per savo šimtadienį geriau buvo vertinamas tik R.Paksas pirmo premjeravimo metu 1999 m. (73 proc.).
V.Gaidys nemano, kad pareigos automatiškai užkėlė A.Butkevičių ant pjedestalo, – juk neatrodo, kad Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pakiltų į reitingų viršūnes, bent jau kol kas. Žmonėms neabejotinai patinka A.Butkevičiaus paprastumas, šiltumas, elgsena, šiek tiek primenanti prezidento Valdo Adamkaus būdą.
O štai A.Kubiliaus Vyriausybės ir tuomečio Seimo daugumos elgsena, kaip primena sociologas, buvo nemaloni, be įsijautimo į padėtį tų, kurių sąskaita buvo taupoma: „Nuolat kartota, kad reikia veržtis diržus, tačiau (bent jau toks susidarė įspūdis) valdžioje ne visi tuos diržus veržėsi. Saulėlydžio komisija buvo sudaryta, bet nepamenu, kad būtų itin sumažinusi valstybės tarnautojų. O dramatiškiausiu laikotarpiu, kai žmonės prarado darbus, Seimas kaip niekad kovojo dėl savo automobilių ir vadinamųjų kanceliarinių išlaidų. Tokio įžūlaus godumo apraiškų nėra buvę.”
Politikos sociologė, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė pritaria, kad palankią viešąją opiniją socialdemokratui A.Butkevičiui lemia krikdemiškas komunikacijos stilius: jis nuosaikus, geranoriškas, net ir kalbėdamas skausmingomis temomis bando prislopinti šoką ar blogąją žinią, kalba kasdieniškais sakiniais, be patoso. O A.Kubiliaus stilistika net krizės laikotarpiu buvo arogantiška, nesugebant parodyti užuojautos.
Vis dėlto, kaip pastebi K.Girnius, reitingus lemia ir tai, kad, sąmoningai ar ne, kalbomis stengiamasi visiems įtikti: „A.Butkevičius vieną dieną sako viena, kitą – kita, arba jei jis vieną dieną sako viena, tai socdemai kitką. Pavyzdžiui, A.Butkevičius santūriai pasisakė dėl nacionalistinių eitynių, o po kelių dienų socdemai pasmerkė ultranacionalizmą. Ir taip jie daro visą šimtą dienų. Bet artėja sprendimų laikotarpis, ir pamatysime tikrąjį jų veidą.”
Viešųjų ryšių eksperto, „Integrity PR” valdybos pirmininko Arūno Pemkaus vertinimu, A.Kubiliaus Vyriausybei pakišo koją „tylos ir paslapties šydo” politika bendraujant su visuomene, kurios iliustratyviausias pavyzdys – branduolinės jėgainės projekto referendumo rezultatas. „A.Butkevičiaus Vyriausybė atėjo daug atviresnė ir kalbesnė, o tai yra teigiamas požymis ryšių su visuomene ir įvaizdžio požiūriu. Bet per didelis atvirumas, ypač jei sprendimai nėra galutinai suderinti su Vyriausybės koalicijos partneriais, sukelia žurnalistų ir politinių oponentų kritikos ugnį”, – aiškina A.Pemkus.

Vis dėlto nepriklausomos ekspertės, buvusios LLRI prezidentės ekonomistės Rūtos Vainienės nuomone, žmonės taip gerai vertina ne Vyriausybę, bet stabilumą, nes daugeliui stabilumas patinka, o ši Vyriausybė kol kas nesiėmė beveik nieko keisti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.