"Veido" archyvas

G.Varno “Publikos” judesio geometrija

Vienas garbus teatro vadovas šių eilučių autorei yra pareiškęs, esą visose šalies trupėse moterų aktorių per daug ir vaidmenų joms nuolatos trūksta. Kodėl? Todėl, kad spektaklius dažniau lanko moterys, o jos nori regėti scenoje dailius įdomius vyrus.

Ta atminties kloduose užsilikusi frazė persekiojo per vieną savaitę stebint dvi reikšmingas dramos premjeras. Pirmoji – Jaunimo teatro scenoje Rolando Kazlo inscenizuotas Hermano Melville’io “Raštininkas Bartlbis”, antroji – Gintaro Varno režisuota skandalingoji Federico Garcios Lorcos “Publika”. Pirmajame teužimta viena aktorė, vaidinanti paauglį berniuką (tiesa, dar šmėkštelėjo tyleniui Bartlbiui kaip komfortiško serviso dalis siūloma bežodė gražuolė). Antrajame – netgi trys (greta geros dešimties jaunų vyrukų), tačiau moterų vaidmenys labiau priminė parodijuojamas teatrines kaukes.

“Bevelyčiau nieko…”

Abu spektakliai galėtų iliustruoti ir vis dažniau aktualizuojamą tradicinio ir naujojo teatro formų akistatą. Pavyzdžiui, G.Varnas lieka ištikimas savajai raiškai, kurioje sklandžiai dera tiek operinio meno, tiek šiuolaikinio šokio, tiek lėlių teatro citatos, o R.Kazlas ne mažiau nuosekliai ant scenos kortos deda žodį ir realistinę scenografiją. Ironiška, tačiau po kelių sinkretinio teatro ieškojimo dešimtmečių šviežiau ir netikėčiau (bent jau sostinėje) buvo žiūrėti ramų ir nepretenzingą “naująjį naftaliną”.

Nieko nauja, kad Rolando Kazlo, kaip režisieriaus, repertuaras išsiskiria ypatingu literatūriniu skoniu. Pernykštis nacionalinės premijos laureatas ne kartą kalbėjo nesuvokiantis, kodėl teatruose rodoma tiek daug lėkštų pjesių, kai pasaulyje parašyta tiek daug puikių literatūros kūrinių. “Raštininkas Bartlbis” – XIX amžiaus vidurio apysaka su lig šiol neišsivadėjusios mįslės užtaisu. Koks vidinis stuporas tyleniui Bartlbiui, bevelijančiam nieko nedaryti, trukdo priimti draugiškai siūlomą pagalbą? Pagaliau, kas toks yra nieko iš gyvenimo nebegeidaujantis Bartlbis – vartotojiškos visuomenės auka ar nebylus aplinkinių terorizuotojas? Ar privalome jaustis kalti, kai šalia esantysis atsisako ne tik pasaulietiškų gėrybių, bet ir žmogiškųjų ryšių? Ir ar patys nesinešiojame savyje šiek tiek Bartlbio, kai užsidedame visų atstumto ir pasauliui nebereikalingo individo kaukę?

Įdomu, kad tiek rašytojas, tiek ir R.Kazlas, vaidinantis dosniai Bartlbio atžvilgiu nusiteikusį teisininką, visuomenės dėl tokio keistuolio elgesio kaltinti nelinkę, nors ir negaili jai kritiškų spalvų. Ko vertas vien Rimgaudo Karvelio suvaidintas nukaršęs, bet itin žvaliai tikinčiuosius reketuojantis pamokslininkas arba Andriaus Bialobžeskio stebukladarys kalėjimo virėjas, nuteistuosius aptarnaujantis tarsi aukšto lygio restorane (žinoma, ne už dyka…).

Tačiau pats didžiausias spektaklio atradimas – iš Kauno dramos teatro Rolando Kazlo atsivestas aktorius Artūras Sužiedėlis, kurio veide abejingai sustingusi kančia žiūrovus veikia stipriau nei aplink teisininko kontorą aidintys pistoletų šūviai. Antroje spektaklio dalyje savanoriška Bartlbio agonija jau primena krikščioniškąją pietą, tačiau dėl ko aukojasi naujasis atpirkėjas – paslaptis. Tiesa, sutrikdanti kelių jautresnių sielų ramybę.

Publikos gedėjimas

G.Varno “Publikoje” mirštama sunkiau ir kūniškiau, nors užuominos į Nukryžiuotąjį dar labiau paryškintos. Čia mirtis – puvėsiai, musės ir kirmėlės, o kartu – ištisas teatras “po smėliu”, kuriame grožis suvokiamas kitaip nei žemiškame teatre. Ir pagaliau ne taip jau svarbu, ar Džuljetą vaidins vyras, ar moteris (W.Shakespeare’o laikais visus moterų vaidmenis atlikdavo vyrai) – daugiau dėmesio spektaklyje tenka neišvengiamoms meilės dvikovoms, kurios tenurimsta aname pasaulyje.

O “anas pasaulis” režisieriaus valia nukeliamas žiūrovų salėn. “Publika – mirusi”, – finale be žodžių liudija spektaklio kūrėjai, ateinantys ir atsisėdantys į jos vietą tarsi gedintieji per pagrabą. Teatras – taipogi amžinas atilsis, nes velionio vietoje – scena.

Nežinau, ar šį spektaklį pajėgtų iki galo ištverti Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka, tačiau liberaliau gėjų atžvilgiu nusiteikusieji įvertins puikią kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio parinktą muziką, nepriekaištingus Juozo Statkevičiaus darbo frakus ir, žinoma, įdomius Gyčio Ivanausko, Edmundo Mikulskio, Sergejaus Ivanovo ir Eimučio Kvoščiausko vaidmenis. Į kviestinius aktorius vis narsiau lygiuojasi ir jaunoji G.Varno vadovaujamo teatro “Utopia” komanda.