Visi turime vidinį mokytoją, tik ne kiekvienas mokame jį išgirsti. Taip mano 44-erių metų vilnietė Elona Petkelienė. Jau dešimt metų ji domisi ezoterika ir savo žinias pritaiko padėdama žmonėms. O viskas prasidėjo nuo šeimą ištikusios tragedijos.

Menas, suartinęs šeimą

Su išvaizdžia juodaplauke Elona susitikome galanterijos restauravimo dirbtuvėse Vilniaus Savanorių prospekte. Tai – šeimos verslas. Šeimos, kurią kadaise suartino bendras darbas dailės kombinate. Elonos mama Jadvyga dailės kombinate dirbo ekonomiste, o dabar vadovauja šeimos dirbtuvių finansams. Elonos tėvelis Algirdas, kol buvo gyvas, turėjo garbingą liaudies menininko vardą ir dirbo su gintaru. Elona dailės kombinate dirbo inžiniere, vadovavo nemažam darbuotojų kolektyvui. Išmoko rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėmis, juos uždegti, motyvuoti darbui. Su jaunimu kalbėdavosi apie gyvenimą ir jiems aktualius dalykus, su vyresniais – apie vaikus. “Gaila, kad kombinatas subyrėjo, menas nuvertėjo, autorinius darbus pakeitė kičiniai kiniški”, – atsiduso pašnekovė, vadovaujanti šeimos įmonei. Čia kompiuterininke triūsia ir jos sesuo Renata.

Tačiau tai ne vienintelis ponios Elonos užsiėmimas. Jau dešimt metų ji domisi ezoterika ir savo žinias pritaiko padėdama žmonėms. O viskas prasidėjo nuo šeimą ištikusios tragedijos.

Tikėjo turįs daug laiko

Pašnekovė ištekėjo 22 metų, o 25-erių tapo našle. Jos vyras Kęstutis, juvelyras, kaip ir visi moters artimieji, dirbęs dailės kombinate, netikėtai susirgo vėžiu. Buvo sveikas ir sportiškas. Kam būtų atėjusi į galvą mintis, kad bėda tyko už artimiausio kampo? Netikėtai ėmė šlapiuoti apgamas ant Kęstučio pilvo. “Nemaniau, kad čia rimta. Juk buvo 1990-ieji, informacijos apie odos vėžį nedaug. Tačiau man tas apgamas atrodė negražiai, todėl kalbinau vyrą pasirodyti kosmetologams. O jis dirbo, turėjo daug užsakymų, tad į apgamą nekreipė dėmesio. Net ir aš turiu tik jo gamintą žiedelį ir auskariukus. Jis vis sakydavo: “Matai, kiek daug užsakymų, o tau padaryti visada spėsiu”. Tikėjo esąs jaunas, stiprus ir turįs daug laiko. Tačiau pagaminti Elonai daugiau papuošalų nespėjo.

Nusiuntė į onkologinį

Kęstutis sunerimo tik tuomet, kai apgamas ėmė kraujuoti. “Nuėjome pas kosmetologę abu, – pasakojo Elona. – O ji, žiūrėdama man į akis, sako: “Prižadėkit, kad dar šiandien nuvažiuosite į Santariškes, į onkologinį”. Kęstutį operavo rytojaus dieną – pašalino melanomą. Medikai sutuoktinius tikino, kad viskas normalu, tačiau Kęstutis netrukus ėmė vis blogiau atrodyti. Todėl Elona nutarė vyrą gelbėti užsienyje. Atrodė, jei Kęstutį gydys Vakarų valstybėje, jis būtinai pasveiks. Į Vokietiją, Hanoverį, išvyko beveik pakilios nuotaikos. Finansiškai padėjo toje šalyje gyvenančios giminaitės.

“Labiausiai į širdį krito nepaprastas tos šalies medikų dėmesingumas ir švelnumas. Niekada nepavargsiu visiems apie tai pasakoti. Atveža jiems ligoniuką į švitinimo procedūrą, o daktaras prieina ir vyriškai paspaudžia silpną drebančią rankelę. Atrodo, paprastas veiksmas, o kiek jėgų ir vilties suteikdavo! Net sekmadieniais gydytojas atmindavo dviračiu iš namų pažiūrėti, kaip laikosi Kęstutis. Jis sakydavo, kad kiekviena diena yra jų, tai yra medikų, ir mūsų pergalė”, – prisiminimais dalijosi moteris. Hanoveryje gydė švitinimu, medikamentais, taikė chemoterapiją.

Nuosprendis

“Prisimenu, ėjo trečias mėnuo ligoninėje. Vyras jautėsi neblogai. Atrodė, jo sveikata taisosi. Tačiau vieną dieną atėjo gydytojas ir pasakė: “Mes padarėme viską, ką galėjome, dabar grįžkite į namo, kol dar galima ligonį transportuoti”, – šie žodžiai jaunai moteriai ir jos vyrui nuskambėjo šiurpokai. Tai buvęs lyg perkūnas iš giedro dangaus. O Kęstučiui iškart tapo aišku, kad tai – nuosprendis. Netrukus Kęstutį paralyžiavo. Jis prarado viltį, užsisklendė savyje, su niekuo nenorėjo kalbėtis. Metastazės išsisėjo į smegenis, kankino dideli skausmai. Paskui – morfijaus injekcijos kas dvi valandas, visiškas bejėgiškumas. Jaunas žmogus užgeso, namie praleidęs vos tris mėnesius.

Pasinėrė į ezoterikos pasaulį

Staigi mylimo žmogaus mirtis Eloną pribloškė. Ji vis prisimindavo vyro skausmą ir žodžius: “Kodėl tai nutiko man? Kodėl dabar? Už ką?” Pasak moters, jis išėjo taip ir neatleidęs likimui ar kažkam už tai, kad teko palikti mažą sūnelį. (Dabar Elonos ir Kęstučio sūnus Neimantas jau suaugęs, studijuoja M.Romerio universitete teisę). Elona mėgindavo kalbėtis, kodėl vyras išeina kupinas tokio pykčio, kodėl neatleidžia, tačiau Kęstučio nuostatos pakeisti nepavyko. Vyro mirtis moterį paskatino domėtis, kodėl esant vienodoms sąlygoms ir gyvenimo būdui vieni žmonės suserga, o kiti ne. Kaip pati sako, pasinėrė į ezoterinę literatūrą, domėjosi budizmu, psichologija, bendravo su budistų vienuoliais.

Prisikvietė dvasių

Pašnekovė tvirtina, kad iš tos didelės meilės ir širdgėlos pridarė nedovanotinų klaidų. “Daugelis jaunų žmonių praradimo skausmą jaučia taip stipriai, tarsi apsėdimą. Kur buvusi, kur nebuvusi vis panirdavau į prisiminimus, norėjau, kad vyras būtų šalia, nesugebėjau jo paleisti. Todėl uždegdavau žvakę, pasidėdavau jo nuotrauką, keletą jo daiktų ir mintimis kviesdavau, – kai Elona tai pasakoja, jai visuomet nubėga šiurpuliukai per kūną; ji ir man parodė staiga tarsi sužvarbusią rankos odą. – Nemistifikuoju, tačiau jis… ėmė pas mane lankytis. Matydavau jį ne tik aš, bet ir dvejų metų sūnelis. Būdavo, sušunka: “Mamyte, mamyte, tėvelis stovi!”. Ir atbėga pas mane. Kad tai būdavo jis, neabejoju, nors veido bruožų ir nebuvo matyti. Tai būdavo tarsi rūkas, turėjęs Kęstučio figūrą, galėjęs atkartoti jo eiseną”.

Bet vietoje laukto džiaugsmo, svajonių, kad galės jį paliesti, Eloną apimdavo šiurpas ir baimė. Tik po dešimties ar penkiolikos metų sužinojusi, kad bijoti nereikia.

Moteris neprisimena, kiek kartų darė seansus. Tačiau kartą į kambarį atėjo ne vyras, o keletas nepažįstamų siluetų. “Įspūdis buvo toks, yg sėdėčiau susirinkime, kuriame trūksta oro, tvanku. Vos galėjau kvėpuoti. Apėmė siaubas. Ir mintis: reikia žegnotis. Tada jie dingo, o aš įkvėpiau gryno oro”, – pasakojo Elona, iki šiol apgailestaujanti dėl savo poelgių.

Prasta savijauta

Moteris tvirtina, kad tais metais jautėsi prastai. Ir pačiai būdavo silpna, ir vaikas dažnai sirguliuodavo. Tapo vos ne nuolatiniai sanatorijų gyventojai. Tai dar labiau sustiprino norą domėtis, kodėl vienus nuolat lanko ligos, o kitų – ne. “Sakoma, jei mokinys pasiruošęs, mokytojas sutiks, – nusijuokė Elona. – Tada ir sutikau žinomą ekstrasensę Faustą”.

Dabar Elona mano, kad sunkios ligos puola dėl kelių priežasčių. Viena jų – karminė skola už praėjusiame gyvenime kitiems padarytas skriaudas. (Moteris tiki reinkarnacija ir tvirtina, kad tai neprieštarauja ir katalikų tikėjimui, mat ir šių dienų teologai pripažįsta, jog po mirties žmogus prisikelia. Tik, anot vienų teologų, prisikelia kūnu, anot kitų, siela – red.). Be to, liga gali reikšti, kad žmogus ne taip gyvena, netinkamai elgiasi, nesisaugo. Pasak Elonos, turi reikšmės ir prakeikimai. Tik ne tie, kai supykęs draugas, bendradarbis ar nepažįstamasis pasiunčia kuo toliau, o kai tam tikru būdu, tam tikrose vietose atliekami specialūs ritualai. Dauguma žmonių esą prakeikimams atsparūs. Ypač jei tai – stiprios asmenybės. Tačiau kai žmogui nesiseka, kai jaučiasi sugniuždytas, jis tampa pažeidžiamas.

Tie senolių turtai

Dar viena dažnų ar sunkių ligų priežastis – senų daiktų gausa namie. Taip mano pašnekovė. Bėdą gali prišaukti seni paveikslai (ypač ikonos), baldai… “Mano vyras nuo 15 metų dirbo restauratoriumi cerkvėse – auksuodavo altorius, restauruodavo ikonas. Ezoterikai sako, kad ikonos sukaupia daug neigiamos energijos, nes prie jų per amžius meldėsi daugybė sergančių ir vargų prispaustų žmonių”, – dar vieną Kęstutį užklupusios ligos priežastį įžvelgė Elona.

Trečia priežastis, galėjusi lemti Kęstučio ligą, – Černobylio atominės elektrinės avarija. Mat kai ji sprogo, Kęstutis tarnavo armijoje Ukrainoje ir praėjus vos savaitei nuo sprogimo buvo nusiųstas padėti likviduoti avarijos padarinių. O dar kadaise jis buvo atstūmęs jį įsimylėjusią merginą, kuri dirbo cerkvėje.

Tad, pasak Elonos, norintys apsisaugoti nuo bloga linkinčiųjų turėtų rytais keletą minučių pastovėti kambaryje, įsivaizduodami, kad juos gaubia geltonas, lyg auksinis balionas. Senų daiktų išmesti nebūtina, bet juos reikia gerai išvalyti. Paveikslus valyti sūriu vandeniu, prie jų palaikyti degančią žvakę. Tik artimų žmonių daiktai, močiučių skrynios teikia gerą energiją. O jei senovinį daiktą pirko iš svetimo žmogaus, jį taip pat būtina išvalyti, atnaujinti.

Atsikratyti daiktų

Elona nepataria namie laikyti mirusiųjų daiktų ir dar labiau nepritaria žmonėms, kurie mirusio ar žuvusio žmogaus kambarį palieka kaip buvusį, kad čia jaustųsi jo kvapas, jo dvasia. Kai gyvieji tarsi pririša išėjusiųjų sielas, sunku būna ir vieniems, ir kitiems. Nors ir nelengva, bet mirusio žmogaus drabužius reikia atiduoti giminaičiams, pažįstamiems ar tvarkingai supakavus padėti prie konteinerio: juos paims tas, kuriam jie reikalingesni. Pasak Elonos, su mirusiuoju atsisveikinti, išnešant jo daiktus, galima po 40 dienų. Tuo tarpu pačiai Elonai, kad paleistų Kęstutį, prireikė dešimties metų.

Naujas požiūris į gyvenimą

Ilgai kentėjusi moteris suvokė, kad turi padėti kitiems žmonėms susivokti. “Daug metų nesugebėjau gyventi taikiai su savimi. Kaip ir Kęstutis, kaltinau visus ir viską. Tai yra tęsiau jo tradicijas: ėmiau save graužti, barti… O juk savigrauža ir saviplaka gali tapti viena vėžio priežasčių”, – dėstė pašnekovė. Ir pridūrė, kad labiau viena kitą turėtų palaikyti ir suprasti moterys. “Juk dažnai būna, kad silpnoji lytis tarpusavyje elgiasi žiauriai. Net vyrai vienas kitam geresni ir atlaidesni”, – pridūrė.

Pašnekovė savaitgaliais skaito paskaitas, išmano tarologiją (būrimą taro kortomis), grafologiją, chiromantiją. Sako, kad ateina pasikonsultuoti moterys, kurios mato, jog gyvenimas teka ne ten, kur turėtų, kaltina likimą, tėvus, save… Kartais ateina priklausomos nuo alkoholio ar vaistų. Joms Elona stengiasi padėti. Juk negalima įstrigti neigiamoje reakcijoje.

“Užaugo ir išėjo savo gyvenimo gyventi vaikas – tragedija. Neteko darbo – pasaulio pabaiga. Mirė artimas – nėra gyvenimo. Neigti šiuos dėsnius – tas pats, kas neigti visatos dėsnius ar tai, kad saulė sukasi. Kai kažkas nutinka, net jei tai išties tragedija, reikia suprasti tai kaip pamoką ir pamėginti toliau gyventi. Pakeisti įvykių negalime, bet galime pakeisti savo reakciją į juos”, – pašnekovė neabejojo savo teisumu. Nors kas galėtų paneigti, kad ji neteisi?

Kai Elona liovėsi save kankinusi prisiminimais ir gyvenusi su amžinu našlės vaidmeniu, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Šiuo metu moters gyvenimo dienas praskaidrina dešimčia metų jaunesnis bičiulis Andrius.