Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis