Praėjusį penktadienį popiežius Pranciškus priėmė kardinolo Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą, kurį, kaip reikalauja kanonų teisės nuostatos, jis įteikė prieš daugiau nei metus, sulaukęs 75-erių. Naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu popiežius paskyrė vyskupą Gintarą Grušą.
Religijotyrininkas Paulius Subačius tvirtina, kad jau geri keli dešimtmečiai, kai iš 75-erių metų sulaukusių vyskupų vis dažniau priimamas atsistatydinimo iš pareigų prašymas, nes šiais laikais daugelis ganytojų sulaukia tokio amžiaus, o Bažnyčios hierarchija ima atsinaujinti – dažniau skiriama jaunų vyskupų. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų keturiasdešimtmečiai vyskupai buvo didžiulė retenybė, o dabar ir Lietuvoje turime tokio amžiaus vyskupų.
Nuo ko priklauso, ar popiežius priims šį bažnytinės teisės formalumu vadinamą atsistatydinimą? „Drįsčiau spręsti, kad labiausiai priklauso nuo to, kokių kitų kandidatų yra“, – mano P.Subačius. Pasak jo, kad vyskupas G.Grušas galėtų pakeisti kardinolą A.J.Bačkį ir eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas, buvo lengvai nuspėjama – pasirinkimas, atsižvelgiant į amžių, sveikatą, patirtį ir kitus dalykus, nebuvo labai didelis.
Lietuvos katalikai apie dvasininką G.Grušą pirmą kartą išgirdo 1992 m., kai jis, dar tik būdamas diakonas, jau vadovavo organizaciniams Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į Lietuvą reikalams. Po to jis tęsė studijas Romoje, o grįžęs į Lietuvą, dar nebūdamas vyskupas, išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi – po vyskupų tai pačios atsakingiausios pareigos Bažnyčioje. Prieš kelerius metus įšventintas vyskupu, paskirtas Lietuvos kariuomenės ordinaru, toliau ėjo Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas.
Tuo tarpu 21-erius metus, kuriuos A.J.Bačkis buvo Vilniaus arkivyskupas metropolitas, P.Subačius vadina ištisa epocha. Pasak jo, pirmiausia dėl to, kad A.J.Bačkis buvo pirmasis naujai suformuotos Vilniaus arkivykupijos ordinaras. Popiežius priėmė sprendimą sukurti metropoliją, bet pačią arkivyskupiją, kaip darinį, sukūrė A.J.Bačkis. Kaip jo svarbiausius darbus P.Subačius taip pat nurodė Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimą, jaunų kunigų siuntimą studijuoti į užsienį, įvairias sukurtas švietimo, paramos, globos organizacijas, pasauliečių organizacijų tinklą, atkurtus smarkiai sutrūkinėjusius praktinius kontaktus su Roma ir daugybės šalių bažnyčiomis. „Kad ir į kurią sritį pažiūrėtume, pamatytume Jo Eminencijos darbus“, – sako P.Subačius.