Mesti darbą iraniečių greitojo maisto restorane aktorių paskatino Londone pamatytas spektaklis.

Jis – tas, kurį visuomet girdėsi sėdėdamas paskutinės eilės paskutinėje vietoje. Kitų artistų frazės ten įsitaisiusio žiūrovo gali ir nepasiekti, o Vytauto – kiekvienas žodis… „Mokiausi Juozo Miltinio dramos studijoje. Jau tuomet, kai žodis teatre tapo nebemadingas, Miltinis viename paskutinių savo interviu drįso teigti, kad kalba – vienintelis paveikus instrumentas aktoriui bendrauti su intelektualiu žiūrovu. Tokia pozicija man pasirodė retrogradiška, o šiandien pats suprantu, kad nevaldydamas kalbos neperteiksi klasikinės dramaturgijos. Viską galima sušokti, tačiau dramos teatre be kalbos neišsiversi“, – tvirtina V.Anužis.
Ir prisimena, kaip jaunystėje su Aurimu Babkausku, aktoriaus Broniaus Babkausko sūnumi, žiūrėjo vilniečių į Panevėžį atvežtą spektaklį. Nors salėje buvo tylu, aktorių beveik nesigirdėjo… Staiga visus supurtė galingas Aurimo riksmas: „Kalbėk gar-siai!“ Ir aktoriai iškart atsigavo, žiūrovai pradėjo girdėti tekstą… „Bet nuo to laiko labai bijau, kad man nesušuktų iš salės“, – prisipažįsta Vytautas.
Aktorius pasakoja, kaip jie, J.Miltinio „studijokai“, vaikiškai naiviai stengdavosi mėgdžioti savo dėstytoją. Kas J.Miltinio – jiems atrodė teisinga ir nekvestionuojama. O tą, kuris kvestionuoja, reikia mušti…
„Ne paslaptis, kad Miltiniui puikybės netrūko, bent jau paskutiniaisiais darbo teatre metais. Galbūt jo „pasikėlimas“ buvo tam tikra sovietmečio laikų gynyba, bet ir mes nejučiomis „kėlėmės“ kartu su juo. Jisai vaikščiodavo pilvą atkišęs, kepenis išvertęs – ir mes, patys to nesuvokdami, panašiai po Panevėžį vaikščiodavom. Miltinis mėgo raudonąjį vyną – ir mes privalėjom jį mėgti. Netgi kalbėjom, aukštaičiai būdami, kaip Miltinis – šiek tiek pro nosį ir su žemaitiška tvirtaprade priegaide“, – demonstruodamas pasakoja aktorius.
Vėliau Maskva skaudžiai tą puikybę laukan varė, bet Vytautas nenorėjo pasiduoti. O juk kursas buvo didelis – tam, kad būtų ką atsijoti. Konkursas – daugiau nei šimtas pretendentų į vieną vietą. „Gerai, jog žmogaus smegenys sudėtos taip, kad vėliau galėtum juostą atsukęs pasinaudoti tuo, ką anksčiau ignoravai“, – reziumuoja aktorius, po studijų Marko Zacharovo kviestas į “Lenkom” teatrą, o Anatolijaus Efroso – į Maskvos teatrą Malaja Bronnaja gatvėje. Bet nė vienas nepakvietė dirbti jo gyvenimo partnerės, o jie su latve Velta norėjo grįžti į savus kraštus.
„Mane kvailino visi bendrakursiai, bet su Velta ir šiandien esame kartu. Užauginome du sūnus: Andrius baiginėja neurochirurgijos rezidentūrą Vilniaus universitete, jaunesnysis Matas Šefildo universitete studijuoja Europos teisę, dabar mėnesio praktikos taip pat grįžęs į Vilnių. Tad Klaipėdos, kurioje praleidome tris dešimtmečius, jau ir nebepasigendame“, – prisipažįsta prieš pusantrų metų sostinėn persikėlęs V.Anužis.
Pirmasis jo vaidmuo atvykus į Vilnių – Jono Vaitkaus spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius“ Rusų dramos teatre. Aktorius sėdi tarp žiūrovų, staiga griausmingai sučirškia jo mobilusis telefonas ir prasideda veiksmą scenoje nutraukiantis pokalbis, o žiūrovai dairosi pasimetę tarp teatro ir realybės…
Ar skambantys mobilieji dažnai išmuša iš vėžių vaidinančiuosius? „Išmuša, bet tokių situacijų pasitaiko vis rečiau. Atsimenu, Taline prieš keletą metų vaidinom Fiodoro Dostojevskio „Mišias“. Ten prieš spektaklį niekas neliepė išjungti telefonų, tačiau vaidinimui pasibaigus nuskambėjo priminimas juos įsijungti. O porą valandų prabėgo be jokio čirkštelėjimo… Atvirkštinis pavyzdys – Maskvos „Satyrikono“ teatras, vadovaujamas Konstantino Raikino. Įkyrūs paliepimai išjungti telefonus po pirmojo skambučio transliuojami jau teatro fojė, vėliau kartojami salėje. O prieš pat spektaklį pasigirsta ir paties K.Raikino balsas: „Čia buvo tekstas tiems, kurie suprato. Dabar aš asmeniškai kreipiuosi į visus kitus: būkite geri, išjunkite telefonus. Mūsų teatro istorijoje dar nėra buvę spektaklio, kurio metu nesuskambėtų mobilusis telefonas. Tegu šis kartas būna pirmas.“ Tačiau praeina vos dešimt minučių, ir salė pradeda „skambėti“, – stebisi V.Anužis.

Keturiasdešimt minučių

Naujausias V.Anužio vaidmuo pristatytas prieš porą savaičių. „Laiškuose į niekur“ V.Anužio suvaidintas poetas Raineris Maria Rilke – tarsi iš akies luptas televizijos serialo Erkiulis Puaro: riestais ūsiukais, šviesiu pedantišku kostiumu, scenoje pasirodo rože – lemtingu poetui ženklu – nešinas… „Ūsus prisiklijavau kvailiodamas. Iš pradžių tai atrodė klaiki nesąmonė, bet, žvelgiant dokumentiškai, Rilkės ūsai buvo kaip tik tokie. Tik poetas nebuvo toks plikis kaip aš“, – šypsosi artistas.
O praėjusių metų pabaigoje jis į sceną žengė kaip nuodėmingas Vilniaus vyskupas Masalskis Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“. Pasak aktoriaus, šiam personažui netrūksta nei gylio, nei istorinio tikslumo, nors palikta pakankamai erdvės individualioms traktuotėms.
„Galima Masalskį „išplakatinti“, pavaizduoti kaip klastingą niekšą. Bet juk to, kas daro didelius darbus, ir klaidos būna didelės… Ir tai geriau, nei pasilikti visai nieko – nei gero, nei blogo – nenuveikusiu žmogumi, – tvirtina V.Anužis, neslėpdamas, kad jam nepriimtinas skeptiškas požiūris į J.Marcinkevičiaus dramos pastatymą. – Per daug į tai nesigilinu, nenoriu tuo persiimti. Mano supratimu, Lietuvoje turim vos kelis tikrus dramaturgus: Juozą Grušą, J.Marcinkevičių, su tam tikromis išlygomis šiai gretai priskirčiau ir Kazį Sają. Paradoksalu, bet turėdami stiprų teatrą nacionalinės dramaturgijos gausa tikrai negalim pasigirti. Todėl tai, ką turim, privalom ypač branginti ir puoselėti. „Katedroje“ vaidinti man gera, nes scenos čia dramaturgiškai motyvuotos. O kas yra dramaturgija? Tai vis jo didenybė Etiudas: siekiamybė–įvykis–pasikeitusi siekiamybė. J.Marcinkevičius savo draminėje trilogijoje tai pateikia taip aiškiai, tarsi būtų išėjęs specialius dramaturgijos mokslus.“
Prieš „Katedros“ spektaklį jam užtenka keturiasdešimt minučių ramiai pabūti teatro užkulisiuose. Vaidindamas „Kelyje į Damaską“ keturiasdešimt minučių prieš spektaklį išgerdavo puodelį „čefyro“ iš aštuonių šaukštelių juodosios arbatos. Prieš spektaklį „Geriausias gyvenimo laikas“ – šimtą gramų brendžio… Įdomu, ko imdavosi prieš vaidindamas „Paleistuvį“? Vytautas šypsosi: nieko, nes vaidinti su Nele Savičenko ir taip esąs grynas malonumas…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.