Jaunas, išsilavinęs, darbštus. Tik kam jis naudoja savo gebėjimus – valstybės ar siauriems politiniams interesams?

„Funkcionieriai, portfelių pilotai, galantiškos manieros, tvarkingas veido plotas” – trisdešimtmetis politikas Vytautas Gapšys asocijuojasi su legendinės „Anties” dainos herojais: „kaklaraiščių pedantais”, „lozungų skelbėjais”. Nors tai buvo daina apie sovietmečio funkcionierius, nesunku rasti paralelių ir su šių dienų jaunaisiais karjeristais.
Buvę mokyklų pirmūnai ir pavyzdingi studentai, turintys tinkamą biografiją, dorai nė neparagavę įgytos profesijos duonos, anuomet eidavo „instruktoriauti” į komjaunimo komitetą, paskui, jei pavyzdingai tarnaudavo sistemai, – į partijos. Jei atsirasdavo koks įtakingas globėjas, jaunasis karjeristas lipdavo hierarchijos laiptais aukštyn.
Labai panašus, tik su dabartiniais pavadinimais, jaunojo Darbo partijos veido kelias į politiką – jei kol kas ne į pačias jos aukštumas, tai į tikrai nemažas kalvas.

Nepolitiniame darbe – tik pusmetį
V.Gapšys partiniu funkcionieriumi tapo 22-ejų. Tai pirma eilutė jo darbo biografijoje. Buvo nutaręs išbandyti save kitur – šiek tiek daugiau nei pusmetį padirbo interneto tinklalapyje, bet apsisprendė kandidatuoti į Seimą ir vėl grįžo į politinį postą.
Dar mokykloje pedagogai įžvelgė jo polinkį ir tinkamumą politikai. Kėdainiuose gimęs ir užaugęs V.Gapšys „Atžalyno” gimnazijoje lig šiol minimas kaip protingas, labai gerai besimokantis (tarp dešimtukų – tik vienas devintukas iš chemijos), mokantis reikšti savo mintis, tikrai matomas, aktyvus, bet santūrus mokinys. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Čiužienė prisimena, kad jaunesnėse klasėse būsimas politikas domėjosi biologija, dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose projektuose, o vyresnėse susidomėjo politikos mokslais, istorija, ekonomika.
Studijuojant teisę Mykolo Romerio universitete jo pažymių įvairovė jau buvusi didesnė: būta ir dešimtukų, ir devintukų, ir ašuntukų, ir net septynetų. Pusmetį pagal “Erasmus” programą jis mokėsi Gente, Belgijoje. Tačiau pagal tai, kas parašyta diplome, tiesiogiai nedirbo nė dienos.
2003 m. po studijų Belgijoje susitikę su partiją kuriančiu Viktoru Uspaskichu kalbėjosi apie tai, kad galėtų įsitraukti į partijos steigimą, burti jaunimo organizaciją. Taip atsirado jaunųjų “darbiečių” organizacija “Darbas”, kuriai V.Gapšys ir vadovavo. Pradedantysis politikas tęsė teisės mokslų studijas magistrantūroje, bet kartu dirbo V.Uspaskicho padėjėju, jo ištikimos bendražygės, tuomet frakcijos seniūnės Loretos Graužinienės referentu, po poros metų tapo Darbo partijos atsakinguoju sekretoriumi.
V.Gapšys sako, kad jam patinka politiko darbas. Priešingai nei kai kuriems kitiems Seimo nariams, kurie skundžiasi, kad Seime nuobodu, bet ir vėl į jį kandidatuoja, jam čia esą įdomu, jis čia realizuojantis universitete ir susitikimuose su žmonėmis įgytas žinias.
V.Gapšys – tarp keliolikos pačių aktyviausių įstatymų projektų rengėjų. Teisės ir teisėtvarkos bei Europos komitetuose dirbantis politikas yra pateikęs gerokai per šimtą teisės aktų projektų kuo įvairiausiais klausimais – nuo suteikimo jaunimui daugiau galimybių reikštis politikoje iki Baudžiamojo kodekso pataisų. O paklaustas, kokį darbą šią kadenciją laiko didžiausiu savo pliusu, entuziastingai pasakoja, kaip buvo įdomu darbo grupėje kurti visai naują mūsų teisės sistemoje Fizinių asmenų bankroto įstatymą.
Politinės karjeros laiptais V.Gapšys kopia sparčiai kaip aukštalipys. Per kelerius pastaruosius metus įvyko gerų permainų ir jo asmeniniame gyvenime: prieš ketverius metus su taip pat kėdainiške ir bendraminte, dirbusia ir Darbo partijos aparate, Juste sukūrė šeimą, o pernai vasarą susilaukė pirmagimio sūnaus Mindaugo.

Politikos aukštalipys
Jaunas politikas jau spėjo pabūti net ketvirtu asmeniu valstybėje: tapęs opozicijos lyderiu savo tinklalapio skaitytojams paaiškino, koks svarbus tai postas valdžios hierarchijoje, nors, teisybės dėlei, pagal galią tikrai ne ketvirtas valstybėje. Opozicinės partijos šį postą dalijasi rotacijos principu, tad V.Gapšys, kaip Darbo partijos seniūnas, jau du kartus buvo tuo ketvirtuoju.
Darbo partijoje jis – antras. Galima sakyti, kad jaunasis politikas – V.Uspaskicho paveldėtojas. Dar būdamas 26-erių partijos sąraše per praėjusius Seimo rinkimus jis gavo trečią numerį – po V.Uspaskicho ir jo atsidavusios bendražygės L.Graužinienės. Šįsyk išankstiniame rinkimų sąraše prieš jį belikęs partijos pirmininkas.
Išvažiuodamas į Europarlamentą frakcijos seniūno postą V.Uspaskichas paliko ne praėjusią Seimo kadenciją seniūne buvusiai L.Graužinienei, buvusiam ministrui Kęstučiui Daukšiui ar dar kam iš politikos senbuvių, o Seimo debiutantui V.Gapšiui. O artėjant šiems Seimo rinkimams kitai politikos senbuvei, dabartinei Seimo vicepirmininkei, buvusiai Kėdainių merei Virginijai Baltraitienei teko jam užleisti rinkimų štabo vadovo postą. Tiesa, negalima tvirtinti, kad tai rodo didžiulį partiečių pasitikėjimą jaunuoju kolega, nes, kaip žinome, ši partija – V.Uspaskicho “autorinė”: kaip šis nutaria, taip ir būna.
Anksčiau Darbo partijoje, kol susipyko, buvo Didysis Viktoras ir Mažasis Viktoras (Muntianas), o dabar lygia greta šalia Didžiojo Viktoro Mažasis Vytautas vis labiau tampa Didžiuoju. Bet pats V.Gapšys visai nemano, kad jo karjera kažkokia skubota: jis politinėje veikloje – jau dvylika metų. Darbo partijoje – nuo pat jos ištakų, ir karjeros laiptais joje lipo laipsniškai, pakopa po pakopos: nuo jaunimo organizacijos vadovo, partijos aparato darbuotojo, vieno iš vicepirmininkų iki dabar antro žmogaus partijoje.
Politikas neslepia ambicijų ir toliau kilti politinės karjeros laiptais. Paklaustas, kokį aukščiausią valstybės postą sau matuojasi, sakė, kad ateinančią kadenciją norėtų būti didžiausios Seime frakcijos seniūnas, be to, jam, kaip tarptautinės teisės magistrui, būtų įdomu dirbti parlamentiniame poste, susijusiame su Lietuvos pirmininkavimu ES, tačiau paklaustas apie užsienio reikalų ministro postą atsakė: “Kodėl ne, bet nemanau, kad tai būtų kitą kadenciją.”

Kodėl V.Uspaskichas jį pasirinko savo vietininku
Vis dėlto kodėl V.Uspaskichas, išvykdamas į Europos Parlamentą, savo vietininku Lietuvoje pasirinko V.Gapšį? Dėl darbštumo, proto ar kur kas proziškesnių išskaičiavimų? Beje, jųdviejų pažintis prasidėjo kur kas seniau nei abiejų politinė karjera. Tuomet Kėdainių kniaziumi vadinto verslininko ir mokinuko keliai susikirto, kai Kėdainių „Atžalyno” mokyklos ekonominės pakraipos klasė, kurioje mokėsi ir V.Gapšys, atlikdavo praktiką V.Uspaskicho “Vikondos” koncerne. Mokiniams pavykdavo pabendrauti ir su pačiu V.Uspaskichu. Tad savo dabartinę dešinę ranką V.Uspaskichas, galima sakyti, užsiaugino nuo mokinuko.
Tačiau artimiausiais bendražygiais tapę dviejų skirtingų kartų politikai šalia ne tik politikoje, bet ir teismo kaltinamųjų suole. Vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, liudytojos parodymais, būtent V.Gapšys ir buvo vienas tų asmenų, kurie davė nurodymą vesti nelegalią buhalteriją. Vis dėlto teisininkas, atsidūręs kitoje barikadų pusėje, kaltinamųjų suole, neužsikirsdamas tikina, kad tai politinė byla, ir jis, kaip teisininkas, puikiai mato, kaip visa tai daroma. V.Gapšys dievažijasi nedavęs jokių nurodymų vesti juodąją buhalteriją, o jei ir yra kokių buhalterinių netikslumų, tai jie tikrai ne baudžiamosios bylos dalykas. Nors sunku patikėti, kad, prokurorų skaičiavimais, 2004–2006 m. Darbo partijos dokumentuose nefiksuoti apie 25 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų galėtų būti tik kokia buhalterinė klaidelė.
Politikas dievažijasi ir tikrai nevilkinąs bylos nagrinėjimo. Neseniai posėdis atidėtas dėl jo ligos, nors iš vakaro jis sveikutėlis dirbo Seime. V.Gapšys aiškina tikrai buvęs sugriebtas ligos – ūmaus tonzilito: staiga pakilusi temperatūra, jis kreipęsis į medikus, o šie patarę, jei nenori komplikacijų, gulėti. “Byla pradėta 2006 m., per tą laiką susirgau pirmą kartą – kas gali apkaltinti, kad vilkinu?” – piktinasi politikas.
O jo buvęs advokatas, kaip tikina V.Gapšys, atsisakęs bylos tik dėl jos intensyvumo, nes posėdžiai dabar vyksta dukart per savaitę ir advokatas fiziškai negalėjęs tiek laiko skirti vienai bylai. Politikas vilkinimą bando primesti prokuratūrai, tačiau, kaip žinome, byla kur kas ilgiau strigo dėl jos herojų neliečiamybės panaikinimo ar advokatų kaitos.
Vis dėlto ar V.Gapšys – politinio susidorojimo auka, ar jaunas, išsilavinęs, įstatymus gerai išmanantis apsukruolis, apgaudinėjęs valstybę, pasakyti turi teismas. Gal jo verdiktas atskleis ir tai, kas to naujojo tandemo Viktoras+Vytautas varomoji jėga. Ar V.Uspaskichas, jau ne kartą kliuvęs teisėsaugai, net bėgęs iš Lietuvos ir sugrąžintas su antrankiais, bet ir vėl išjojęs ant balto žirgo į Briuselį, jauname teisininke įžvelgė perspektyvų politiką, o gal tik paklusnų užsiaugintą sekėją, kuris Didžiojo Viktoro neišduos, kaip padarė ankstesnis jo politinis partneris V.Muntianas, papasakodamas apie Darbo partijos machinacijas? Ką iš tikrųjų reiškia pasistatyti greta savęs tuomet vos 26-erių politiką – ugdyti pamainą, kurios taip trūksta visoms kitoms Lietuvos partijoms, ar tiesiog taip atsidėkoti už lojalumą ir tylėjimą?
Teisininkas teisiamųjų suole, politikas kaltinamasis – “nekoks vaizdzialis”, kaip sakydavo V.Uspaskichas. V.Gapšiui taip neatrodo: jis sako, kad kiekvienas politikas gali tapti neva sukurptos politinės bylos auka. Tikinčių šia versija Lietuvoje daug – “darbiečiai” partijų reitinguose pirmauja.
Tiesa, senos demokratijos valstybėse tikinčių tokiais politikais, tiksliau, patiklių rinkėjų, būtų dešimteriopai mažiau, nes jose galioja ne tik baudžiamasis, bet ir moralės kodeksas. Lietuvoje – kitaip.

Į „Veido” klausimus atsako Vytautas Gapšys
VEIDAS: Darbo partija šiuo metu – būsimų Seimo rinkimų favoritė. Jei taptumėte valdančiąja dauguma, į kokį postą pretenduotumėte? Gal Seimo pirmininko?
V.G.: Natūralu, kad pagrindinis postas tenka rinkimus laimėjusios partijos lyderiui. Apie kitų postų dalybas partijoje diskusijų nebuvo. Jei galėčiau užimti didžiausios Seime frakcijos seniūno postą, būtų didelis pasiekimas. Kitą kadenciją iššūkis Lietuvai bus pirmininkavimas ES. Mano studijų universitete kryptis buvo tarptautinė teisė, tad postai, susiję su parlamentine pirmininkavimo dimensija, man būtų įdomūs. Ar noriu būti užsienio reikalų ministru? Kada nors – kodėl ne, bet nemanau, kad kitą kadenciją.
VEIDAS: Turite teisininko diplomą, bet šiuo metu esate kitoje barikadų pusėje – kaltinamųjų suole. Pasak liudytojos, tai jūsų nurodymu buvo vedama partijos juodoji buhalterija. Dar įtarinėjama, kad vilkinate procesą. Kaip tai dera su jūsų pasirinkta profesija?
V.G.: Liudytoja nepasakė nė vieno nurodymo, kurį būčiau davęs. Politinėje byloje nėra argumentų, ja siekiama politinių tikslų. Nesu buhalteris – gal kur atsirado buhalterinė klaida, bet tai nėra baudžiamosios bylos objektas.
O 2006 m. pradėtoje byloje susirgau pirmą kartą – man buvo ūmus tonzilitas, gydytojai liepė gulėti. Advokatą pakeičiau, nes posėdžiai imti rengti ne kartą per savaitę, o du, ir jis neturėjo galimybių juose dalyvauti. Prokuratūroje byla pragulėjo beveik dvejus metus, tai gal prokurorai, o ne Gapšys ją vilkino?
VEIDAS: Kaip “darbiečiai” staiga tapo naujos atominės elektrinės statybos entuziastais ir dėl to net suardė opozicinių partijų sąjungą?
V.G.: Visada sakėme, kad turime pamatyti skaičius: kiek kainuos statyba, kokia bus elektros gamybos savikaina. Taigi balsavome, kad būtų parengtas elektrinės projektas ir užkirstume kelią spekuliacijoms, ar jis būtų buvęs naudingas, ar ne. Paskui projektas grįš į Seimą ir už jį balsuosime tik tuo atveju, jei jis bus ekonomiškai naudingas Lietuvai. O dėl politinių sąjungininkų – tai svarbiausia valstybė. Mes pasielgėme sąžiningai, pagal savo programą.
VEIDAS: Dar vienas klausimas apie jūsų gimtuosius Kėdainius: kiek šiuo metu čia įregistruota bedarbių ir koks nedarbo nuošimtis?
V.G.: Kėdainiais tikrai domiuosi. Štai neseniai mačiau duomenis, kad pagal vidutinį atlyginimą Kėdainiai patenka į geriausių rajonų dešimtuką. Nedarbas čia vienas mažesnių, bet tikslaus skaičiaus dabar nemačiau ir nespėliosiu. (Kėdainiuose – 2910 bedarbių, 7,8 proc. darbingo amžiaus žmonių).