Apie rimtus darbus ir veiklą, padedančią išvengti infarkto

Vytautas Miškinis pripažįsta, kad su muzika jo gyvenimas susijo tėvų dėka. Jeigu jie būtų leidę sūnui mesti chorą, kai šis to užsinorėjo (kaip kad šiuolaikiniai tėvai nuolaidžiauja savo vaikams), jis nebūtų tapęs tuo, kuo yra dabar.

Vytautas Miškinis – profesorius, kompozitorius, gerai žinomas ir užsienio šalyse. Dar jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto studentams dirigavimą ir skaito paskaitas vaikų muzikinio ugdymo temomis. Taip pat jis – Lietuvos chorų sąjungos prezidentas, užsiimantis visuomenine veikla, susijusia su rimtąja muzika. Vis dėlto pagrindinės jo pareigos – berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas. Savo profesinį gyvenimą jis planuoja mažiausiai dviem metams į priekį.

Vaikystės dainos ir išdaigos

Tėvai suprato apie Vytauto polinkį į muziką, kai jis buvo dar mažas – kai pasodindavo berniuką ant puoduko, jis laiką praleisdavo dainuodamas. Pripažintas muzikas mano, kad dalį talento paveldėjo iš savo močiutės. Ji buvo iš Lietuvos išvykusi į Sankt Peterburgą – ten iškeliavo paskui senelį, tarnaujantį Jekaterinos pulke. Vėliau atsidūrė Sibire, o kai grįžo į Lietuvą, visus nustebino tuo, kad atsiminė daugybę senovinių niekam negirdėtų dainų. Jos buvo įrašytos į radijo fondą. Mėgdavo padainuoti ir Vytauto mama, o tėtis buvo savamokslis akordeonistas. Šeimoje buvo ir tradicija, kad per vaišes namie visi kartu dainuodavo. Žodžiu, muzika Vytautą lydėjo nuolatos.

Į pirmą klasę jį tėvai išleido, kai buvo šešerių metų. Vilniuje jo taip anksti į mokyklą priimti negalėjo, tad buvo išsiųstas pas gimines į Dzūkiją, į Zervynų kaimą. Taip tėvai izoliavo sūnų nuo netinkamos aplinkos. Jis buvo susidėjęs su prasta kompanija ir pradėjęs kalbėti taip, kaip tikrai nedera kalbėti šešerių metų vaikui.

Vytauto tėvai gyveno Žemutiniame Pavilnyje ir buvo pirmieji žmonės tame rajone, įsigiję televizorių ir radiją, – iš jų berniukas išmoko rusiškų dainų. Zervynose jo per muzikos pamokas vis prašydavo, kad padainuotų – kaimo vaikams rusų kalba skambėjo labai egzotiškai. Ten televizorių niekas neturėjo. O ir elektra atsirado gerokai vėliau.

Vėliau, vaikui grįžus į Vilnių, tėvas, perskaitęs „Vakarinėse naujienose“ žinutę, kad vyksta priėmimas į berniukų chorą („Ąžuoliuko“ pavadinimo tada dar nebuvo), leido sūnų į jį. Taigi Vytauto gyvenimas su „Ąžuoliuku“ susijęs jau daugiau nei 50 metų!

Šešiolikmetis mokytojas

Mokytojauti „Ąžuoliuke“ Vytautas pradėjo labai anksti – vos įstojęs studijuoti į pirmą kursą. Turint omenyje tai, kad mokyklą jis baigė metais anksčiau nei buvo įprasta, išeina, kad vaikus dainavimo moko nuo 16 metų amžiaus. Choro stovyklose „vadovėliu“ tapo tebūdamas keturiolikos.

„Ąžuoliuko“ vadovo postą jis… paveldėjo. Choro įkūrėjas ir tuometinis vadovas Hermanas Perelšteinas, 1979 m. išvykdamas į JAV, Vytautui paliko tęsti tai, ką buvo pradėjęs. Pašnekovas svarsto, kad turbūt jis buvusiam choro vadovui pasirodė tinkamas šiam darbui tiek muzikinėmis, tiek žmogiškosiomis savybėmis. „Pritariu H.Perelšteinui, sakiusiam, kad tenka gultis ir keltis su mintimis apie „Ąžuoliuką“, žodžiu, tai yra gyvenimo būdas“, – sako kompozitorius.

Seniau „Ąžuoliukas“ buvo tik klubinis choras, dabar tai – muzikos mokykla, tad vaikai gauna daug daugiau muzikinių žinių. Choristų kontingentas išaugęs iki 450.

Beje, vadovavimas chorui – tai ne tik dirigavimas, kaip kai kas įsivaizduoja, bet ir koncertų, kelionių, stovyklų organizavimas, repertuaro sudarymas, įvairių ryšių palaikymas, problemų sprendimas, žodžiu, neretai tenka imtis vadybininko darbo.

Vaikai suaugusiųjų chore

Vytautas pastebi, kad dabar berniukai bręsta anksčiau, tad ir jų balsai mutuoja anksčiau. Štai praėjusią savaitę trys dvylikamečiai jau buvo pervesti į vyrų chorą – prieš porą trejetą dešimtmečių niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad tai įmanoma. Anksčiau vaikų balsai keisdavosi, sulaukus 14–15 metų. Nė neaišku, ar tai lemia geresnė mityba, ar kitos priežastys, bet tokia tendencija pastebima ir kitose Europos šalyse. Tai savotiškai komplikuoja choro gyvenimą – juk išeina, kad berniukas, kuris dar nėra brandus fiziškai ir emociškai, jau turi atlikti rimtą repertuarą.

Kai norisi chorą mesti

Kai kuriems berniukams kartu su mutacija išgaruoja noras mokytis muzikos (nors būna ir tokių, kuriems, atvirkščiai, tas noras sustiprėja). Ką turi daryti tėvai, kai vaikui kyla noras chorą mesti? Profesoriaus manymu, suaugusieji tikrai turėtų ieškoti kompromiso ir bandyti vaiką įkalbėti, kad mokslus tęstų. Juk muzikinis raštingumas dar niekam nepagadino gyvenimo, priešingai – jis skatina aktyviai funkcionuoti įvairius smegenų centrus, o tai padeda ir kitose gyvenimo srityse.

Pats Vytautas, būdamas vaikas, du kartus norėjo chorą mesti. Pirmasis kartas buvo tada, kai kitas berniukas kieme jam niekinančiu tonu pasakė „Cha, muzikantas.“ Tų dviejų žodelių pakako, kad pasijustų užgautas. Kitą kartą noras dainuoti išblėso po to, kai ilgai, tris mėnesius, gulėjo ligoninėje. Ir būtų choro nelankęs, jei tėvai nebūtų privertę. Pačiam Vytautui ne kartą teko sutikti buvusių mokinių, kurie prisipažino: „Buvau kvailas, kad mečiau „Ąžuoliuką“, dabar gailiuosi.“

Keičiasi ir vaikai, ir tėvai

Profesoriaus pastebėjimu, šiuolaikiniai vaikai yra vangesni, jie trumpiau koncentruoja dėmesį. Hiperaktyvių vaikų dabar vos vienas kitas – anksčiau jų buvo daugiau. Ko gero, prisideda nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio – jis veikia slopinančiai, dėl to vaikai ir tampa glebesni. Be to, dabar padidėjęs krūvis mokyklose, ir tai jaučiama, kai vaikai po pamokų ateina į chorą. Būna, kad vakare repeticijoje nuvargęs mokinys net užmiega.

Apskritai, Vytauto pastebėjimu, dabar vaikai mažiau gabūs muzikai nei būdavo prieš kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, seniau iš 50 į chorą priimtų vaikų būdavo maždaug 10 ryškių talentų, dabar tų ryškiųjų būna du trys, o visų kitų muzikiniai duomenys kuklesni. Nežinia, ar dėl to kalti genetiniai veiksniai, ar visuotinis nuovargis. Prisideda ir tai, kad seniau buvo daugiau mišrių santuokų, o vaikai iš mišrių šeimų yra talentingesni.

Beje, per kelis dešimtmečius pasikeitė ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Jie šiais laikais pragmatiški ir labai nuolaidžiaujantys savo atžaloms. Būna ir taip, kad sūnui leidžia neiti į koncertą, nors „Ąžuoliukui“ koncertai – šventas reikalas.

Na, o dabartiniai studentai nuo studijavusiųjų kartu su Vytautu skiriasi motyvacijos stoka. Tai visai suprantama. Juk sovietiniais laikais būdavai tikras, kad gausi paskyrimą ir turėsi darbą. O dabar menus baigusiems studentams įsidarbinti pagal specialybę nėra lengva. Įsitvirtina tik talentingiausi.

Sodyboje geriau nei Kretoje

Vytautas – kompozitorius, daugiau nei pusės tūkstančio muzikinių kūrinių autorius. Kūrybai jis stengiasi skirti kiekvieną laisvą akimirką. Būna, rašo muziką, laukdamas ateinančių studentų, oro uostuose, lėktuvuose. Daugiau dėmesio V.Miškinio kūryba sulaukia ne Lietuvoje, o užsienyje. Vokiečių, prancūzų, ispanų JAV ir kitų šalių leidyklos visada laukia naujų opusų. Jo kūriniai įtraukiami į privalomą programą įvairiuose konkursuose. Neretai tenka vykti į užsienį dalyvauti kokio nors chorinės muzikos konkurso komisijos darbe ar vesti meistriškumo kursus.

Žodžiu, darbo reikalais Vytautas nuolat keliauja. Bet jis svarsto: „Jeigu man kas nupirktų gerą poilsinę kelionę su visu išlaikymu į kokią Kretą ar Turkiją ir dar primokėtų, aš tą kelionę kam nors padovanočiau, o pats vietoj jos mieliau nuvažiuočiau į savo sodybą. Aš egzotikos matęs tiek, kad man kur nors važiuoti tam, kad padrybsotumei paplūdimyje, atrodo grynas laiko švaistymas. Geriausiai pailsiu ir atsipalaiduoju tik Lietuvoje.“

Jis tiki, kad frazė „Žvejybos laikas neįsiskaito į gyvenimo trukmę“ yra teisinga. Pasigiria šįmet jau pagavęs aštuonias lydekas. Vytauto žodžiais, būtent žvejyba, sodyba ir gamta jam padeda pabėgti nuo infarkto.

Šeimoje – muzikai ir žvejai

Vytautas turi vieną sūnų, taip pat užaugino dar vieną globotinį. Sūnus Laurynas jam jau padovanojo tris anūkes. Jis, buvęs „Ąžuoliuko“ choristas, dabar yra verslininkas, bet muzikai neabejingas. Štai nuvedė visas tris savo dukreles, įskaitant mažąją, kuriai tik pusė metų, į „Voro vestuves“.

Be to, vyriausioji Vytauto anūkė Gustė dainuoja chore, skambina fortepijonu. Pašnekovas teigia, kad šeimose gabumai persiduoda, praleidę vieną kartą. Tai yra, jis pats už savo gabumus turi būti labiau dėkingas, ko gero, ne tėvams, o seneliams. Jo sūnus Laurynas tapo verslininku, veikiausiai pasižiūrėjęs į savo senelį (Vytauto tėvą), kuris buvo ekonomistas. Taigi veikiausiai „Ąžuoliuko“ vadovo anūkės bus gabios muzikai. Be to, Gustė mėgsta žvejoti. Prieš porą metų, dar būdama septynerių, iš senelio gimtadieniui gavo dovanų tikrai gerą meškerę. Net Laurynas tos meškerės dukrai pavydėjo.

Dėl ko priekaištauja žmona

Vytauto žmona Regina dirba „Ąžuoliuke“ smuiko mokytoja. Namie su žmona Vytautas sutarę apie darbo reikalus nešnekėti, bet kartais nesusilaiko ir „Ąžuoliukui“ kylančias problemas aptaria. Anksčiau Regina kartu vykdavo į koncertus – pažindama choristus, ji leisdavo laiką užkulisiuose ir pasirūpindavo, jeigu kam nors išplyšdavo saga ar pasidarydavo negera.

Dabar Regina Vytautui vis papriekaištauja dėl jo visuomeninės veiklos ir jai gaištamo laiko – tą laiką, jos manymu, muzikas galėtų panaudoti naudingiau. Tačiau profesorius jaučiasi įsipareigojęs visuomenei: „Žmonės tiki, kad aš galiu padaryti kai ką gero, taigi privalau pasistengti jų nenuvilti.“

Gintarė Kairytė

Moters savaitgalis, NR. 21