Iki šiol esame įsitikinę, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai. Nors iš tiesų taip nebuvo. Tai atskleidžia ką tik pasirodęs trečiasis Lietuvos istorijos tomas (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų), o mes pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

Kadangi XIII–XIV a. lietuviai garsėjo kaip karių tauta, galima spėti, kad jų nuotaikas smarkiai paveikdavo pergalės arba pralaimėjimai, atsiliepdavę ir prisirišimo prie protėvių tikėjimo intensyvumui. XIII amžius Lietuvos istorijoje išsiskiria dideliu pergalių prieš kryžiuočius skaičiumi.
Nors pasitaikydavo ir pralaimėjimų, tiek vokiečiams, tiek rusams ar lenkams, juos, ko gero, su kaupu atsverdavo pergalės Saulės ir Durbės, Karusės ir Ašeradės mūšio laukuose. Neatsitiktinai net XIV a. ketvirtame dešimtmetyje savo kroniką rašęs Petras Dusburgietis mini, kad dar ir jo laikais kryžiuočių priešai didžiuojasi pergale Durbės mūšyje. Tikriausiai tokio masto pergalės stiprindavo senovės lietuvių prisirišimą prie savo dievų.
Kita vertus, patiriami pralaimėjimai galėdavo sukelti abejonių dėl dievų galios. Kaip smarkiai lietuvių politinį lojalumą paveikdavo karo fortūnos rato svyravimai, matyti iš Ragainės komtūro Liudviko iš Lybencelio veiklos XIII a. pabaigoje. Už sumanius ir sėkmingus antpuolius tiek vandens, tiek sausumos keliais Liudvikas pelnė panemunėje gyvenančios diduomenės pagarbą. Ir nenuostabu, kad regione pašlijus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai teko griebtis karinių priemonių neištikimiems valdiniams tramdyti.
XIV a. lietuviams kovose su kryžiuočiais neteko pasiekti tokių šlovingų pergalių kaip XIII a. Didesnių laimėjimų pasiekė tik žemaičiai – prie Medininkų (1320, 1389 m.) ir prie Kaltinėnų (1375 m.). O Lietuvos didžiojo kunigaikščio pajėgos pralaimėjo didesnio masto mūšius – Voplaukio (1311 m.), Galialaukio (1338 m.), Strėvos (1348 m.), Rūdavos (1370 m.).
Žinoma, Lietuvos valdovų autoritetą turėjo palaikyti vis dar pelningi grobiamieji žygiai į Prūsijos, Livonijos ir Lenkijos kraštus, gana sėkminga ekspansija į Rusios žemes. Vis dėlto iš kai kurių faktų matyti, kad lietuvių pagonybė XIV a. jau buvo išsikvėpusi. Patys pagonys menkai tebijojo savo dievų ir todėl tikėjimas silpo.
(…)
Neturinti žynių luomo, apsieinanti be šventyklų lietuvių pagonybė buvo panaši į ankstyvųjų viduramžių germanų pagonybę, kuriai šie dalykai irgi nežinomi. Užtat tiek lietuviai, tiek pagonys germanai turėjo šventųjų giraičių, šventų ąžuolų, upių ir ežerų – to, kas esti savaime, be žmogaus pastangų.
Su gamtos objektais glaudžiai susijęs kultas, nesukūręs profesionalesnės religinės kultūros fenomenų, tokių kaip žynių luomas su šventyklomis ir apeigomis, rodo, kad lietuvių pagonybė buvo ištirpusi kasdienybėje ir todėl ją reikia suvokti ne kaip artikuliuotų pažiūrų sistemą, kitokią nei krikščionybė, o tiesiog kaip nusistovėjusią gyvenseną su savo švenčių ciklu, sezoniniais darbais ir rūpesčiais. Kunigaikščių ir karių gyvenimo būdas buvo vienoks, valstiečių kitoks, amatininkų ir vergų dar kitoks. Neturintis savo doktrinos, su skirtingų luomų gyvensena sutampantis tikėjimas, palyginti su krikščionybe, teturėjo ribotą galimybę integruoti lietuvius ir jokios – mėginti integruoti nemažą valstybės dalį sudarančius stačiatikius.
Nelygu aplinkybės, net tas pats žmogus savo pagonišką tikėjimą galėdavo suprasti kitoniškai. Antai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntiniams taręs, kad lietuviai garbina Dievą pagal savo apeigas, po kelerių metų (1330 m.) dėkojo dievams už išgelbėjimą nuo mirtino pavojaus. Toks nenuoseklumas, blaškymasis net absoliučiai daugumai to meto žmonių svarbaus anapusinio pasaulio atžvilgiu rodo, kad lietuviams buvo būdingas pragmatiškas (pagoniškas) požiūris į religiją, nusakomas lotynišku posakiu do ut des („duodu, kad duotum“). Jei pagonių dievai naudingi, jiems aukojama, jei tampa nenaudingi, paprasčiausiai pamirštami.
Religijos sociologijos požiūriu kaip tik taip ir atsitiko 1387 m.: išaiškėjus, kad pagoniški dievai pasidarė nebenaudingi ir nustojo savo galios, jie tiesiog buvo palikti. Jų vieton stojo pavydusis Dievas, kurio garbintojai laikėsi ir mokė visai kitokio požiūrio į religiją. Šį skirtumą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Viduramžių kronikos ir metraščiai mirgėte mirga neva paprastais ir naiviais pasakojimais apie antgamtinių jėgų dalyvavimą žmonių gyvenime. Antai pasiekę pergalę krikščionys dėkoja Dievui, patyrę pralaimėjimą – atsiprašo Dievo, nes taip jis juos baudžia už nuodėmes…
(…)
Su tam tikromis išlygomis krikščionybės poveikio apraiškomis laikytini istoriografijoje ne kartą aptarti ir nagrinėti pagoniškos Lietuvos valdovų ir katalikiškojo pasaulio atstovų diplomatiniai kontaktai, kuriuos sąlygiškai galima vadinti bandymais apkrikštyti Lietuvą. (…)
Atrodo, tik Gediminas, bent iš pat pradžių (1322–1323 m.), buvo rimtai nusiteikęs ir spręsti Lietuvos christianizacijos problemą, ir tartis dėl sąlygų. Tuo tarpu jo įpėdinių Algirdo ir Kęstučio laikysena kur kas atsainesnė ir lengvabūdiškesnė. Antai 1351 m. Vengrijos karalius Liudvikas surengė sėkmingą žygį į lietuvių valdomas Voluinės žemes. Po vengrų pergalės prasidėjo derybos, ir Kęstutis pažadėjo priimti krikščionybę, o Liudvikas savo ruožtu – gauti jam karaliaus karūną, padėti kovoti su Vokiečių ordinu, totoriais ir perimti Ordino užkariautas žemes, be to, pasirūpinti, kad neofitų krašte būtų įsteigta savarankiška bažnytinė provincija. Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad Liudvikas manėsi atveriantis Lietuvos valstybei labai palankias perspektyvas. Nereikia pamiršti: šis valdovas jautė ir palaikė nuo šv. Stepono laikų einančią krikščioniškąją Vengrijos Karalystės tradiciją, kurios sudedamoji dalis buvo ir krikščionybės platinimas. Iš Liudviko pažadų matyti, kad krikščionybės plėtra nebūtinai susijusi su neofitų pajungimu krikštytojų politinei valiai.
Krikštas suponavo santykių užmezgimą ir tam tikrą tarpusavio priklausomybę, bet kartu naujai pakrikštyto krašto valdovams turėjo atverti visai kitas politinio veikimo erdves, kaip galima įsitikinti tiek iš Lenkijos ir Vengrijos karalysčių įsteigimo apie 1000 m., tiek iš Mindaugo ar vėlesnio Jogailos krikšto aplinkybių ir padarinių. Galutinis rezultatas kiekvienu atveju priklausydavo nuo valdovų neofitų ir jų aplinkos gebėjimo perprasti krikščioniškos Europos politinę tikrovę ir joje dalyvauti. 1351 m. Kęstučiui pateiktus pasiūlymus kaip tik ir galima vertinti kaip kvietimą jungtis į bendriją. Kęstutis nudavė, kad sutinka, ir jau buvo bevykstąs su Liudviku Didžiuoju į Budą krikštytis, o pakeliui, pasinaudojęs nakties tamsa, ėmė ir pabėgo iš Vengrijos karaliaus stovyklos. Po tokios apgavystės Liudvikas daugiau niekada rimtai nebeįsitraukė į Lietuvos christianizacijos reikalus.
Net ir popiežiaus Grigaliaus XI laišką su raginimu nuleido negirdomis. Ne vienas istorikas bandė aiškintis, kodėl Kęstutis taip pasielgė. Kai kas spėjo, gal jam rūpėjusi Lietuvos nepriklausomybė. Toks spėjimas aiškiai anachronistiškas, nes to meto Lietuvos politinėje kultūroje sąvokos „nepriklausomybė“ ar „suverenumas“ būtų buvę tušti, bereikšmiai garsai. Be to, perspektyva gauti karaliaus karūną ir savarankišką bažnytinę provinciją kaip tik buvo valstybės savarankiškumo prielaida to meto lotyniškosios Europos kontekste. (…)
Kęstutis, įsitraukęs į tokio rango derybas, pademonstravo Lietuvos politinės sistemos neadekvatumą prireikus derėtis pagal to meto lotyniškosios Europos diplomatijos normas. Užuot iš esmės ėmęsi savo šalies problemų sprendimo, lietuvių kunigaikščiai apsiribodavo smulkesniais uždaviniais. Tikėtina, kad Kęstutis, neutralizavęs vengrų žygio sukeltą pavojų ir išvadavęs brolį, jautėsi patenkintas savo „diplomatijos“ virtuoziškumu. Platesnės perspektyvos nei jo, nei jo brolių, regis, visai neviliojo…

Darius Baronas

Apie knygą

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiariojoje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių.