Apokalipsės laukimas vieniems yra būdas išgarsėti, kitiems – galimybė varžovus nuvertinti, o mažiausiems – galimybė stabilumą ir saugumą nesaugume atrasti.

Žmogus – gana baili ir į mistinius vertinimus linkusi būtybė. Mes sunerimstame, jei kas nors pasaulio pabaigą ima pranašauti, o neduok Dieve, dar kokia negirdėta planeta per Saulės sistemą nutaria perskrieti arba paaiškėja, kad majai ar inkai savo kalendoriuose 2013-ųjų metų nebemato.

Ir nesvarbu, kad visi kalendoriai kada nors baigiasi (mat nauji prasideda), o ta “baisioji” planeta jau kadaise praskrido (ir ne sykį). Bet vis smagu apie baisybes pagalvoti. Psichoanalitikai sako, kad žmogus blogį dažniausiai susikuria pats, nes taip situaciją valdąs jaučiasi. Bėda dar kažin kada bus, o dabar galvodamas apie ją aš bent jau jaučiuosi negandą pats sukuriantis. Ir jei nutiks nelaimė, tai bent jau pats būsiu ją numatęs. Mistiška, ar ne? Bet juk mistiką mes mėgstame.

Tai vis apie ateitį ir grėsmes, kurios dar laukia. Net ir silpnesnės psichikos būdami, mes nors kažkiek save nelaimei parengiame, o jei nieko neįvyksta, tai tuo daugiau džiaugsmo. Betgi ne visuomet viską numatysi. Kartais bėda ir nelauktai ateina. Tada jau blogiau, nes nesuplanuotas blogis dvigubai žeidžia. Juk menkas pasirodžiau – niekas nuo manęs nepriklausė! Tai ir išgyventi sunkiau…

Bet žmogus žmogumi nebūtų, jei ir tokiai situacijai esant “išeities” nerastų. Pradžios nenumačiau, tai bent pabaigą sukursiu! Taip ir nutiko po vargšės Japonijos nelaimės. Sudrebėjo žemė, žuvo žmonės, ir Lietuvoje kai kam ne juokais noras kažkaip tame “sudalyvauti” kilo. Ne pagalbos ranką ištiesti, bet susikurti naujo peno vaizduotei padirginti.

Iš pradžių lyg ir sunkoka buvo – cunamis mat iki Lietuvos neatplauks, o žemė čia irgi nedreba. Bet bėda viena nevaikšto: lyg žemės drebėjimo ir cunamio japonams dar maža būtų – sprogimai atominę jėgainę sudrebino. Štai tada ir atsivėrė kai kuriems mūsų tautiečiams “trečioji akis”. Ir ėmė per Lietuvą slinkti jau ne cunamio bangos, bet reaktyviosiomis dalelėmis užkrėsto debesies šešėlis. Maža to, kai kas net tikslią to debesies slinkimo datą numatė.

Kad visiems dar baisiau būtų, o kruvinųjų scenarijų kūrėjams pasitikėjimas savimi gerokai sustiprėtų, reikėjo ir Mėnulį pasitelkti. Ir nutikt tu man taip, kad kaip tik tomis dienomis Žemės palydovas arčiausiai jos atsidūrė! Ir koks dabar skirtumas, kad prieš dvi dešimtis metų tai jau buvo nutikę (gamta, matyt, Aukščiausiojo valia, dėsningumus ir pasikartojimus mėgsta), – juk panikai kilti visos sąlygos jau sukurtos!

Atrodytų, kad galime iš tokių fantazijų pasišaipyti ir nekreipti dėmesio. Tačiau ne mes vieni, pasirodo, į paniką esame linkę. Pasaulis irgi sėkmingai apokaliptinius scenarijus kuria. Iš Japonijos sklindančios radioaktyviosios taršos baimė tapo masinė. Nenorėčiau gilintis, kiek ta grėsmė tikra, o kiek išpūsta, – mane labiau psichologinis katastrofų scenarijų kūrimo fenomenas domina. O kad tai tikras fenomenas, matyt, abejonių neturėtų kilti.

Mano manymu, kuriant tokius scenarijus ne tik paprasti žmonės dalyvauja. Juk ir garsiojo pasaulio pabaigą pranašaujančio kalendoriaus pasirodymą turbūt archeologai ir istorikai išprovokavo, praskriejančių planetų įtaka mūsų psichikai irgi ne be astronomų pagalbos pasireiškė. O kur dar fizikai, kurie juodąsias skyles mūsų planetoje “atvėrė”, priešindamiesi didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo paleidimui? Pamenate, koks nerimas prieš keletą metų kilo, kai jis Šveicarijoje po žeme atsirado?

Mažai? Gerai, žvilgtelėkime atgal. Pamenu, kad prieš nepilną dešimtmetį pasirodė serija straipsnių apie Saulės aktyvumo padidėjimą. Nieko keista nenutiko, mat Saulė ir taip kas vienuolika metų suaktyvėja, tačiau įvairūs mokslininkai teigė, kad šis aktyvėjimas buvo neplanuotas ir netinkamu metu pasirodęs. Vienas olandų mokslininkas išpranašavo, kad apie 2006-uosius mūsų žvaigždė apskritai turėjo sprogti, nes tokio aktyvumo didėjimo ji paprasčiausiai atlaikyti negalėjo… O kur dar garsioji 2000-ųjų pasaulio pabaiga, kompiuterių krizė, visų energetinių sistemų žlugimas ir panašūs apokaliptiniai scenarijai?

Visi šie scenarijai neapsiėjo be mokslininkų įtakos. Juk paprastas žmogus nesugalvos ir nenumatys juodųjų skylių ar kokių nors planetų pasirodymo mūsų padangėje. Tačiau jis labai gerai pasitarnaus tokių idėjų plėtrai, nes atstovauja plačiajai visuomenei, o joje gandai plinta ypač greitai. Tereikia tinkamu metu tinkamai žmonių grupei tokią idėją pamėtėti…
Tačiau kam to reikia? Kodėl net protingi žmonės ant pasaulio pabaigos kabliuko užkimba? Šių pamąstymų pradžioje jau minėjau, kad žmogus yra baili būtybė. Kiekviena iškylanti grėsmė mus labai žaloja, nes žmogaus egzistencijos pagrindas – stabilumas. Tik jį sukūrę mes jaučiamės saugūs ir galime sėkmingai gyventi. Vis dėlto ne visuomet tai pasiekiama. Kartais nutinka bėdų, netikėtumų, kurie tą stabilumą ir saugumą griauna. Tuomet mes tampame ne tik bailiomis, bet ir gudriomis būtybėmis, ir imamės kurti stabilumą. Keistai skamba: sukuriame stabilumą nestabilume.

Nors ir kaip keistai tai skamba, bet sukūrę katastrofos scenarijų mes taip valdome situaciją. Jei nelaimė ateis, vadinasi, aš ją numačiau. Jei ne, tai bent džiaugsmas bus didesnis. Žodžiu, žaidimai be pralaimėjimų. O kaipgi mokslininkai? Kam jiems to reikia? Ogi, matyt, tam, kad jų vardas bent jau nuskambėtų. Jei ne pozityviuoju, tai bent negatyviuoju aspektu. Nedavė Dievas galimybės hadronų greitintuvą sukurti, tai gal nuvertinsiu jį ir apie pavojų prabilsiu. O nuvertinimas, pasak psichoanalitikų, – vienas narciziškų būdų savo vertei pakelti. Juk mes visi bent šiek tiek narcizai esame.
Taip ir gimsta apokalipsės laukimas. Vieniems tai būdas išgarsėti, kitiems – varžovus nuvertinti, o mažiausiems – galimybė stabilumą ir saugumą nesaugume atrasti. Tačiau niekam nerūpi tie, kurie neturi galių bent tokiam saugumui susikurti. Kalbu apie silpnesnės psichikos žmones, kurie neretai tokius scenarijus nesvarstydami priima. Ir kas tada gali paneigti, kad pastaruoju metu padidėjęs savižudybių, žalojimosi ir keistų mirčių skaičius kažkaip su dar vienu apokalipsės scenarijumi yra susijęs?