"Veido" archyvas

Daugelis šeimų augina vieną vaiką ir neplanuoja turėti daugiau nei dviejų atžalų

Tradicinė šeimos samprata per ši dvidešimtmetį stipriai pasikeitė. Dabar visuomenės nešokiruoja kartu gyvenanti nesusituokusi pora, kuri augina vaikus, skyrybos nėra smerkiamos, palikuonių susilaukti tapo įprasta perkopus trisdešimtmetį. Kas lėmė šeimos instituto kaitą?

Prieš porą savaičių Socialinės apsaugos ir darbo ministerija baigė rengti Šeimos politikos pagrindų įstatymų projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad šeima – tai sutuoktiniai su vaikais. Įvairiuose visuomenės sluoksniuose tai sukėlė pasipiktinimo bangą ir smarkias diskusijas. Mat šiandien šeima suvokiama kitaip negu XIX amžiuje, kai poros sąjunga buvo nulemta giminės pratęsimo ir ekonominių išskaičiavimų, o skyrybos nebuvo įteisintos.

Skiriasi šių dienų šeima ir nuo sovietiniais metais tradicine laikytos šeimos. Tada visuomenė smerkė ne tik skyrybas, bet ir nesusituokusias poras, gyvenančias kartu. Dabar vyrai ir moterys veda bendrą namų ūkį, augina vaikus ir be spaudo pase, o šeimos kuriamos partnerystės principu, kad kartu būtų gera gyventi. Jeigu sutuoktiniai nesijaučia laimingi, jie gali gana lengvai išsiskirti ir dėl to nejaus jokio visuomenės spaudimo.

Tai tapo įprasta, todėl daugėja vienišų tėvų, auginančių vaikus, antrą ar net trečią kartą besituokiančių. Tačiau net 80 proc. moterų ir 50 proc. vyrų, kartą jau išsiskyrę ir gyvenantys su kitu partneriu, tuoktis neketina. O net 80 proc. jaunų žmonių prieš vestuves kelerius metus pagyvena kartu, kad įsitikintų, ar partneris jiems tinkamas. Vaikų gimdyti jie taip pat neskuba. Vidutinis pirmą vaiką gimdančios motinos amžius – 25,5 metų. Be to, daugelis lietuvių, kaip, beje, ir kitų europiečių, neplanuoja turėti daugiau negu dviejų atžalų. Vakarų Europos šalyse net 10 proc. jaunų žmonių renkasi savanorišką bevaikystę.

Gyvenimas nesusituokus, skyrybos ir vaikų mažėjimas silpnina šeimos institutą, keičia tradicijas bei vertybes. Lietuvoje tokie pokyčiai pastebimi nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Mažėjantis gimstamumas keičia šeimos modelį

Vilnietis Andrius Plesevičius su žmona augina septynerių metų dukrytę, tačiau antro vaikelio kol kas neplanuoja. 34-erių metų verslininkas sako, kad dėl įtempto darbo grafiko nedaug laiko praleidžia namie, bendraamžė žmona taip pat daug dirba, todėl šeimos pagausėjimas vis atidėliojamas. Be to, nemažai finansinių rūpesčių buvo sukėlusi ekonominė krizė.

Pirmagimės Plesevičiai taip pat neskubėjo gimdyti. “Susituokę pradėjome gyventi nuomojamame bute, todėl nusprendėme pirmiausia įsigyti nuosavą būstą, įsitvirtinti darbuose ir tik tada susilaukti vaikelio. Dukrytė gimė praėjus ketveriems metams po vestuvių, kai mums buvo po 27-erius. Aš norėčiau turėti tris vaikus, bet žmona mano, kad užtektų ir dviejų. Jos nuomone, geriau du visiškai aprūpinti, negu auginti tris, bet paskui graužtis, kad negali jiems suteikti visko, kas geriausia”, – argumentus, kodėl neplanuoja turėti trijų vaikų, dėsto A.Plesevičius.

Nors jo vieni seneliai augo su septyniais broliais ir seserimis, o kiti – net vienuolikos vaikų būryje, tėvai susilaukė tik dviejų atžalų, o pats Andrius kol kas turi vieną dukrą.

Toks aritmetine progresija mažėjantis vaikų skaičius įprastas daugelio lietuvių šeimose.

Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė teigia, kad per pastaruosius dvidešimt metų gimstamumas Lietuvoje sparčiai mažėjo, o 2002–2005 m. buvo pasiekęs net žemesnį negu žemą lygį. Tais metais suminis gimstamumo rodiklis buvo tik 1,24. Dabar jis šoktelėjęs iki 1,5, tačiau vis tiek tebėra labai mažas. “Mažėjantis gimstamumas rodo, kad keičiasi šeimos formavimo modelis, bet tai nėra tik šių dienų reiškinys. Pirmasis demografinis perėjimas, kai moterys pradėjo gimdyti mažiau vaikų, pastebimas XIX a. pabaigoje. 1970 m. viduryje gimstamumas stabilizavosi iki kartų kaitą užtikrinančio lygio, kai suminis gimstamumo rodiklis buvo du”, – dėsto V.Stankūnienė.

Kad XIX a. pabaigoje pradėjo mažėti vaikų skaičius, lėmė medicinos pažanga, kuri užtikrino mirtingumo mažėjimą, ūkio modernizacija ir industrializacija. “Žmogus pradėjo pats valdyti daugelį procesų, taip pat kontroliuoti ir gimstamumą. Nebereikėjo gimdyti tiek, kiek Dievas duoda”, – sako Demografinių tyrimų centro vadovė.

Pasak sociologės Giedrės Purvaneckienės, iki tol tarpusavio santykiai šeimoje buvo paremti ekonominiais motyvais. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau darbo jėgos. Be to, pusė vaikų mirdavo, tad reikėjo jų daugiau gimdyti.

Pirma karjera, paskui vaikai

Antrasis demografinis perėjimas Lietuvoje prasidėjo 1991-aisiais, kai gimstamumo rodiklis per kelerius metus nukrito iki 1,3. Be to, padaugėjo neskubančių tuoktis porų ir atidedančių vaikų gimdymą iki trisdešimtmečio. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais 30 proc. porų iki santuokos gyveno nesusituokusios. “Galimybė pačiam rinktis, būti atsakingam už savo gyvenimą paskatino vertybių virsmą. Žmonės pirmiausia nori įsitvirtinti darbo rinkoje, realizuoti savo siekius, ambicijas profesinėje srityje, užsitikrinti finansinį stabilumą ir tik paskui kurti šeimą. O viso to pasiekiama dažniausiai iki trisdešimtojo gimtadienio, todėl vis daugiau moterų pirmą vaiką gimdo tokio amžiaus”, – pastebi V.Stankūnienė ir priduria, kad toks procesas, kai gimdymas atidedamas vėlesniam laikui, vadinamas kompensaciniu efektu.

Tad po 15–20 metų gimstamumas vėl padidėja. Tokią duobę, anot demografės, perėjo visos Vakarų Europos šalys, tik gerokai anksčiau. “Skandinavai, prancūzai pirmieji į ją pakliuvo, bet dabar suminis gimstamumo rodiklis pas juos vėl yra daugiau negu 2. Mes kartų kaitą užtikrinantį lygį turėtume pasiekti šimtmečio pabaigoje, nes Lietuvoje gimstamumo sumažėjimui įtakos turėjo ir ekonominiai sunkumai”, – prognozuoja V.Stankūnienė.

Šeimos kaita susijusi ne tik su gimdymų atidėjimu bei jų mažėjimu, bet ir su liberalesniu visuomenės požiūriu į skyrybas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl skyrybų pastarąjį dvidešimtmetį daugėja. 1990 m. šimtui sudaromų santuokų teko 35 ištuokos, 2009 m.– 45, o 2010 m.– 53. “Prieš šimtą ir daugiau metų santuoka buvo grindžiama tik pagarba, o kuriama dėl ekonominių priežasčių. Buvo didesnė socialinė kontrolė. Visi viską žinojo apie kaimynus, o skyrybos ne tik kad nebuvo įstatymiškai įteisintos, bet ir smerkiamos visuomenės. Šiandien, kai poros tuokiasi iš meilės ir todėl, kad tikisi kartu būti laimingi, nepasiteisinus šiems lūkesčiams greičiau išsiskiria”, – komentuoja G.Purvaneckienė.

Šeimos funkcija – emocinis palaikymas

Iki XX a. vidurio šeima pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė, tačiau ji nebuvo susieta tvirtais emociniais ir psichologiniais ryšiais. Dabar jos funkcijos pasikeitusios. Dalį jų, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, perėmė viešasis sektorius. Vaikai didesnę dalį laiko praleidžia darželiuose ir mokyklose, profesijos taip pat jų niekas namie nemoko, o sergančius senelius slaugo medikai.

Vis dėlto ir anksčiau, ir dabar žmogus sunkiai galėjo išgyventi be šeimos. Tik dabar poroms svarbiausia asmeninis ryšys, supratimas ir palaikymas. “Kai žmonės tuokėsi nemylėdami vienas kito, jų santykiai ir sukūrus šeimą išlikdavo gana šalti. Tačiau jie buvo saugesni emociniu požiūriu. Nereikėjo, kaip dabar, grumtis konkurencinėje kovoje, atremti puolimų darbe ir net gatvėje. Tad atsigauti, nusiraminti galima tik šeimoje”, – mano G.Purvaneckienė.

Psichologas Marius Daugelavičius patvirtina, kad nei puiki karjera, nei visuomenės pripažinimas nekompensuoja poreikio turėti šeimą. Mat tai svarbiausia, norint jaustis laimingam. Tik šeimoje žmogus gauna tokią šilumą ir palaikymą, kokių niekur kitur neras. Tačiau santuoką daugelis jaunuolių šiandien supranta kaip dar vieną pareigą, todėl neskuba sumainyti žiedų. “Šiandieniniai žmonės turi labai daug įsipareigojimų, todėl daugeliui per sunku prisiimti dar vieną. O ir kam tą daryti, jeigu galima išvengti? Juk visuomenė gyvenimo nesusituokus nesmerkia. Be to, toks pasirinkimas – savotiškas maištas prieš tėvų tradicijas”, – paaiškina psichologas.

Jo vertinimu, tai silpnina šeimą, kaip institutą. Kai pora neišgyvena iškilmingo įsipareigojimo momento ir perėjimo į aukštesnį moralinį lygį ritualo, lengviau bei dažniau keičia partnerius. Gyvendami nesusituokę jie jaučiasi nesaugiai, o tai ypač neigiamai veikia vaikus. Kaip ir tėvų skyrybos, gyvenimas tik su vienu iš jų. Tad nors pasikeitusios tradicinės šeimos vertybės yra neišvengiama liberalios demokratijos pasekmė, valstybė pagaliau turėtų pradėti vykdyti kompleksinę paramos šeimai politiką, padedančią užkirsti kelią skyryboms ir skatinančią gimstamumą.

Pasikeitusių šeimos vertybių pasekmės

• Gimstamumas. Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 m. buvo 1,55. Gyventojų reprodukcijai užtikrinti reikalingas ne mažesnis kaip 2,1 rodiklis.

• Santuokos. 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8, 2009 m. – 6,2, 2010 m. – 5,7 santuokos.

• Ištuokos. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2009 m. – 45, 2010 m. – 53 ištuokos.

• Kohabitacija (gyvenimas nesusituokus). 80 proc. jaunų porų gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Maždaug kas trečias vaikas pernai gimė santuokos neįregistravusiems tėvams. 1990 m. tokių vaikų buvo 2 proc.

• Vaikų skaičius šeimoje. 2009 m. maždaug pusė (50,8 proc.) visų gimusiųjų buvo pirmieji vaikai šeimoje, antrieji vaikai šeimoje sudarė apie trečdalį (35,2 proc.), tretieji – dešimtadalį visų gimusiųjų.