Nors lietuviams šiaudiniai, moliniai ir karkasiniai namai vis dar asocijuojasi su pasakos paršiukų nameliais, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tradicinę statybą iškeičia būtent į tokius. Kodėl?

Didžiąją dalį laiko žmogus praleidžia uždaroje patalpoje – namie, darbe. Pastatams pasaulyje sunaudojama 40 proc. išgaunamo akmens, žvyro, smėlio, 25 proc. medienos, 16 proc. gėlo vandens ir 40 proc. energijos. Nuo šių medžiagų kokybės priklauso gyventojų sveikata, savijauta, darbingumas. Pasaulio stebėjimo instituto (“World Watch Institute”) specialistai teigia, kad net trečdalyje naujų ir renovuotų pastatų oras yra nesveikas.

Kasdien jaunesnis

“Jaučiuosi 20 metų jaunesnis”, – pajuokauja mediniame name gyvenantis Remigijus Linkis ir rimtai priduria, kad ekologiško namo naudos greitai nepajusi: kaip sužinosi, kad dėl, pavyzdžiui, forlmaldehidų nebuvimo nerasidėjo alergija?

Pono Remigijaus namas ne šiaip sau medinis – jis iš Kanados kedro. Tai ypatingas augalas, net vadinamas gyvybės medžiu, mat dėl eterinių aliejų gausos jame nesiveisia medgraužiai gyvūnai, jis turi antibakterinių savybių ir išbuvęs 200 metų vandenyje nesupūva. Tai puiki aplinka gyventi.

Tokie namai statomi iš karkaso ir kedro lentelių, o šiltinami natūralia medžio arba kanapių vata. Galutinis rezultatas – pustrečio karto šiltesnis namas, nei dabar reikalauja statybos normos. O ir kaina prieinama – nuo 2 tūkst. Lt už kvadratinį metrą.

Nors kedriniai namai atrodo patrauklūs, Lietuvoje mažai kas ryžtasi tokius statyti, užtat kaimynai latviai juos statosi dešimtimis. “Ekologiškų namų reikia jaunesniems, užsienyje pagyvenusiems žmonėms. O vyresniems vis dar reikia įrodyti, kodėl medinis namas geriau”, – pasakoja R.Linkis.

Nauja – gerai užmiršta sena

Keramikė Dormantė Steponavičienė jau kelerius metus gyvena moliniame name. Tiesa, vadinti jį moliniu ne visai tikslu: molis sudaro tik 10 proc. namo statybinių medžiagų, kitos – šiaudai ir smėlis. Tokią statybinę medžiagą keramikė pavadino plaušmoliu. Tinkamiausią sudėtį nustatė tyrinėdama kitų šalių patirtį, tačiau didžiausias atradimas buvo, kai ištyrusi seno molinio tvarto sienos gabaliuką sužinojo, jog tai, ką atrado, mūsų senoliai jau seniai naudojo statyboms.

50 kvadratinių metrų namo sienas sulipdė pati Dormantė. “Tai buvo nuostabus kūrybos procesas, nes iš molio masės galima padaryti viską, ką sumanai: skulptūras lieti, įvairias formas išgauti”, – prisimena menininkė.

Dabar Dormantės namelis atrodo tarsi iš pasakos – apvalų pastatą dengia konuso formos stogas, o ant jo žydi laukų žolės. Šeimininkė namu labai patenkinta, nes jis sausas ir šiltas. “Praėjusią žiemą buvo dienų, kai temperatūra nukrisdavo iki 34 laipsnių, o namelyje laikėsi 24–25 laipsnių šiluma”, – džiaugiasi menininkė. Pasirodo, tokią šilumą skleisdavo plyta, ant kurios šeimynykščiai verda maistą. Ją visą žiemą kūreno malkomis, kurios kainavo vos 350 litų.
Pasižiūrėjusi į Dormantės laimę, panašų namą jau ėmė statytis ir jos dukra.

Namas be krosnies

Ekologijoje svarbu ne tik sveikos medžiagos, bet ir taupus resursų naudojimas. Šiuo požiūriu nepralenkiami pasyvieji namai. O tai reiškia, kad namas yra itin ekonomiškas, nes neturi įprastų šildymo šaltinių. Kaipgi taip? Pasirodo, toks namas moka kaupti šilumą ten, kur mums atrodo, kad jos nėra. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus išskiria apie 300 W energijos, namie ją skleidžia ir buities prietaisai: viryklė – apie 3 kW, televizorius – 100–150 W, kompiuteris – 200 W. Šios energijos gali pakakti, kad name būtų šilta.

Paprastai didelis šilumos energijos kiekis išeina per ventiliaciją ir kanalizaciją, todėl pasyviajame name naudojami mechaninės ventiliacijos įrenginiai – rekuperatoriai. Jie tvankų vidaus orą pakeičia lauko oru ir tuo pat metu išeinantis oras sušildo net 90 proc. įeinančiojo šalto.

Vilnietis Aleksandras Firsinas greitai turės tokį namą. 170 kv. m name nebus jokios įprastos krosnies, tik rekuperatorius su įmontuota elektrine spirale, kuri teiks namui apie 10 proc. šilumos. Tiesa, vanduo irgi bus šildomas elektra. Per metus elektros energijai, t.y. patalpų ir vandens šildymui, šeimininkas ketina išleisti apie 2 tūkst. litų. Dabar 80 kv. m bute vien už šildymą A.Firsinas per mėnesį sumoka apie 650 litų.

Pastatyti pasyvųjį namą šiandien kainuoja apie 15 proc. brangiau nei paprastą, nes jo sienų varža turi būti bent pustrečio karto didesnė, nei reikalauja statybos normos. Be to, A.Firsino namas statomas iš ekologiškų medžiagų – medžio karkaso, o šiltinamas medžio vata. “Dabar tokio namo nauda nelabai matoma, tačiau ateityje, ypač jei energija brangs, neabejotinai pamatysime”, – įsitikinęs pašnekovas.

Šis namas bus pirmasis, turintis tarptautinį sertifikatą, kitaip tariant, bus pastatytas pagal Vokietijos pasyviųjų namų instituto reikalavimus.

Svajonių namas

Domantas Surkys jau metus gyvena šiaudiniame name. Žiemą, kai šaltukas buvo paspaudęs iki 30 laipsnių, 320 kv. m ploto namo šildymas geoterminiu būdu kainavo vos 300 litų per mėnesį. Tačiau šeimininkas neabejoja, kad būtų mokėjęs dar mažiau, jei namo langai išeitų į pietus. Jo name visi langai žiūri į šiaurę, mat ten – nuostabūs Nemuno krantai.

D.Surkys tikina pasirinkęs šiaudinį namą visų pirma dėl ekologinių sumetimų. “Jam pastatyti prireikė net 80 kartų mažiau energijos nei įprastam”, – pasakoja šeimininkas ir priduria, kad plytai pagaminti reikia iškasti molio, smėlio, milžiniškų energijos sąnaudų, kad ją išdegtum, po to ją reikia atvežti. O šiaudai – viso labo antrinė žemės ūkio žaliava, auganti už kilometro nuo statomo namo.

Kitas labai svarbus veiksnys – namo kaina. Nors statyba atsiėjo beveik tiek pat, kiek ir mūrinio namo, D.Surkys tvirtina laimėjęs aukštesnę gyvenimo kokybę: namas šiltas, tinkuotas moliu ir dažytas ekologiškais dažais, todėl mikroklimatas puikus.

“Esu statybininkas, – sako namo savininkas. – Apskaičiavau, kad šiaudinio namo kainos ir kokybės santykis daug geresnis nei kitų. Molinio namo didelės statybos energijos sąnaudos, bet maža šiluminė varža. Medinis irgi nepakankamai šiltas”. Vienintelis šiaudinio namo trūkumas tas, kad jį statant konstrukcijas reikia saugoti nuo lietaus.
Pačiam D.Surkiui teko gyventi ir blokinio namo bute, ir mūriniame name, bet dabar jis tvirtina turįs svajonių namą.
Prie šiaudinių namų linksta ir Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinio centro direktorės Editos Milutienės širdis: “Manau, šie namai perspektyviausi, nes yra labai šilti ir reikalauja mažai darbo sąnaudų statant”.

Ji rašo mokslinį darbą, kurio tikslas – išanalizuoti naujas namų statybos technologijas ir pateikti išvadą, kurios jų ekologiškiausios. Į ekologiją E.Milutienė žiūri plačiai, na, kad ir į namo poveikį aplinkai. Šitaip žiūrint, pavyzdžiui, mediniai namai nėra ekologiški, nes jiems statyti kertami medžiai. Be to, medžius reikia apdirbti, dažnai naudojant neekologiškas medžiagas, atgabenti. Molio namai, pasak jos, irgi mažiau ekologiški už šiaudinius, nes jiems pastatyti reikia didelių žmogaus energijos sąnaudų, taigi toks namas “nedraugiškas” žmogui ir jo piniginei.

Senoms technologijoms – civilizuoti sprendimai

Ekologiškų namų statytojai guodžiasi, kad Lietuvoje nesudarytos sąlygos tokiems namams rastis. Negana to, yra nemažai tradicinių statybinių medžiagų, kad ir molis, šiaudai, kurios nėra įrašytos į reglamentuojamų produktų sąrašą. Taigi ir namų iš jų statyti negalima.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas tikina, jog statybinių medžiagų standartizacijos reikia tam, kad statytojas būtų tikras, jog namas jam nepakenks. Na, pavyzdžiui, ar gali būti žmogus tikras, kad savo kieme išsikasė neužteršto cheminėmis medžiagomis molio? Be to, tos medžiagos turi būti pakankamai tvirtos, kad namas nesugriūtų. Valstybės tarnautojas pabrėžia, kad yra gana nemažai bendrovių, kurios patikrina gaminamas medžiagas ir joms gauna atitikties pažymėjimus ar net sertifikatus. Tuo tarpu formaliai žiūrint, žmonės, kurie statosi namus iš nestandartizuotų medžiagų, gali būti nubausti, o namas – nugriautas.

“Ekologinė statyba nėra blogai, tačiau viskas turi būti daroma civilizuotai”, – tvirtina D.Žukauskas ir priduria, kad visos ES statybos politikos tendencija krypsta link saugesnių medžiagų, jų kontrolė tolydžio griežtėja. Pavyzdžiui, dar prieš dešimt metų dažuose buvo leidžiamas tam tikras kiekis švino, dabar – nebe.

Be to, gegužę buvo priimta nauja pastatų energinio taupymo direktyva, pagal kurią nuo 2020 metų visi naujai statomi ir renovuojami pastatai turės būti pasyvūs. O iki kitų metų Seimas turi patvirtinti atsinaujinančios energijos įstatymą, pagal kurį visuomeniniai pastatai turės būti šildomi atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Be to, numatyta, kaip bus remiami ir gamintojai, ir privatūs asmenys, norintys įsirengti tokius šaltinius.