Šį savaitgalį režisierės Yannos Ross spektaklio “Chaosas” išankstinė peržiūra bus surengta į tarptautinį teatro festivalį “Sirenos” atvykusiems kritikams, o premjera plačiajai auditorijai – kitą savaitę.

Vasaros pabaigoje išleidusi scenon dviejų Giacomo Puccini vienaveiksmių operų premjeras Klaipėdos muzikiniame, dabar Yanna Ross kasdien šešias valandas su šešiais aktoriais repetuoja Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro mažojoje scenoje. Nors dramaturgo Mikos Myllyaho, pernai tapusio Suomijos nacionalinio teatro vadovu, pjesė “Chaosas” tėra skirta trims aktorėms, mintis apie tai, kad kiekviena veikėja spektaklio eigoje tarsi pasakorė privalėtų dešimtis kartų persikūnyti tiek į vyrų, tiek į moterų vaidmenis, režisierei kėlė dirbtinumo pojūtį. Todėl buvo nuspręsta pasitelkti kita tiek artistų.
“Su M.Myllyaho neseniai buvom susitikę Suomijos mieste Tamperėje. Kaip ir spėjau, tai – dramaturgas, kuris “dirba stovėdamas”: jo pjesės gimsta repeticijų metu ir yra atviros improvizuoti. “Chaoso” veikėjos – trys mažos, tačiau po nuosavą kovos lauką turinčios moterys. Viena – mokytoja, stojanti prieš gresintį mokyklos uždarymą, kita – gydytoja, kovojanti už asmeninę laimę, nors ryšį su pacientu draudžia taisyklės, trečia griūvant šeimai stengiasi išsaugoti kūdikį. Kai viena iš jų dėsto savo istoriją, kiti penki scenos komandos nariai tampa jos istorijos veikėjais. Todėl nevalia su vienu personažu visiškai susitapatinti. Aktorius čia negali sakyti, kad vienas ar kitas poelgis jo personažui “nelimpa”; jis turi mėginti, ieškoti. Nuo pat rugsėjo pradžios repetuodami kartu išsiugdėme tarpusavio pasitikėjimą. Kiekvieną rytą susirinkdami vienas iš kito tikimės atradimų, o ne rutininio epizodų kartojimo. Pasisekė, kad dirbame sezono pradžioje ir todėl galime repetuoti su jau pastatyta scenografija – tokioje aplinkoje aktoriai jaučiasi saugesni, tarsi vikšrai lėliukėse”, – šypteli režisierė.
Didelis pastatymo krūvis tenka videomenininkei Eglei Eigirdaitei: užduotis, kurios suformuluojamos per dieną, jai tenka įgyvendinti per naktį. Kartais videoprojekcijose mirgantys vaizdai tėra atsargiai sufleruojamos asociacijos, o kartais veikia akivaizdaus kontrasto principu: pavyzdžiui, tuo metu, kai scenoje šaukiama ir baramasi, žiūrovai mato dailų gamtos peizažą. Ir tik spektaklio pabaigoje išryškės daugelio užuominų prasmė, iš pateiktų detalių susidėlios vientisas paveikslas.
“Nors pjesė vadinasi “Chaosas”, mes ieškome jo priešingybės – harmonijos. Egzistuoja netgi mokslinė teorija, tvirtinanti, kad tai, kas iš pažiūros apibūdinama kaip chaosas, iš tiesų yra griežtomis formulėmis aprašomas matematinis modelis, ir tai savaime įneša harmonijos viltį. Dažniausiai chaosu vadiname procesus, kurių tiesiog nepajėgiame kontroliuoti. Spektaklyje kaip atsvara jiems pateikiamos “mikroharmonijos” akimirkos, kai herojams leidžiama atsitraukti nuo varginančių konfliktų ir pasidžiaugti artimo buvimu šalia. Taip chaosas veda prie harmonijos, nes vienas be kito jie negali egzistuoti: viskas sukasi tam tikro ciklo ritmu. Ir kiekvieno gyvenime nušvinta laikotarpių, kai atsiranda balansas ir aplinkybės susiklosto tau palankiai. Svarbu intuityviai juos pajusti ir išnaudoti tas retas akimirkas”, – tvirtina Y.Ross.

Agresija scenoje – juokinga

Tik ar ne apie “Chaoso” artėjimą skelbė garsieji teatro plakatai su grėsmingais užrašais “aš žudysiu”? Režisierė vadina tai asociatyvine spekuliacija: “Pradėdami darbą tų afišų net nebuvome matę. Mūsų spektaklyje niekas nesižudo ir nėra nužudomas – jokių lavonų nebus. Teatro sezono reklaminiai plakatai – viso labo drąsi provokacija, kurios nevertėtų sieti su konkrečiais pastatymais.”
Apskritai scenoje imituojama agresija, Y.Ross nuomone, dažniausiai atrodo dirbtina ir juokinga: “Išprievartavimas scenoje neįmanomas net fiziologiškai, o trenkiant į veidą pagal K.Stanislavskio sistemą nevalia kolegai sulaužyti nosies. Tad žiūrovai neišvengiamai pastebės falšą. Bet yra tūkstančiai kitų būdų, kaip apie tai kalbėti. Jau senovės graikų tragedijose apie visus baisiausius karų nutikimus ramiu balsu pranešdavo specialus pasakotojo personažas, ir žiūrovo vaizduotė tuos įvykius nupiešdavo gerokai tikroviškiau, nei galėtų suvaidinti aktoriai.”
Vis dėlto jau spektaklio pradžioje jo herojes išvysime apimtas chaoso, nors jos pačios to nė nesuvokia. Tokios būsenos išoriškai trapios būtybės nesivaržydamos gali užvažiuoti antausį ir apskritai elgtis labiau kaip vyrai, o ne kaip moterys. Vyksta tam tikras emocijų sprogimas, kurį spektaklio kūrėjai stengiasi vaizduoti su gailesčiu ir ironija. “M.Myllyaho būdingas puikus humoro jausmas, leidžiantis pasijuokti iš jo herojų. Tačiau tai, kas nutinka joms, perkeltine prasme galėtume taikyti visam mus supančiam pasauliui, valdomam prekybos, globalizacijos ir t.t. Tik juoktis nebesinori suvokus, kokioje beviltiškoje skylėje visi kartu sėdime”, – teigia režisierė.

Apie gydomąjį poveikį

Pjesės dialogai, pasak jos, atspindi dar vieną būdingą kasdienybės detalę: visi trokšta artimo žmogaus, tačiau atprato vienas kito klausytis. Niekas nebeturi galimybės išdėstyti savo minties iki galo, nes būna egoistiškai sustabdomas. Kai sėdi kavinėje ir tyliai stebi, kaip bendrauja aplinkiniai žmonės, darosi ir juokinga, ir liūdna: kiekvienas stengiasi išgirsti save, o ne kitą. Nors tik kantrybė, išklausymas, o ne savos nuomonės kišimas tegali padėti žmogui ir sugrąžinti santykių harmoniją.
Kodėl šiuolaikiniame teatro repertuare tiek daug pamišimo ir sutrikusios psichikos? “Tikriausiai toks laikotarpio ženklas. Mūsų spektaklyje irgi yra epizodas, kai į psichoterapeutą kreipiasi iš pažiūros sėkmingas vyriškis, ir jam diagnozuojamas asmenybės susidvejinimas. Tuo metu scenoje regime ne vieną, o du aktorius: vienas vaizduoja stipriąją, kitas – silpnąją to paties paciento asmenybės pusę. Mes neteisiame, tik norime pasakyti, kad tas pats žmogus skirtingose situacijose gali tapti neatpažįstamas. Todėl sudėtinga šiais laikais būtų kalbėti apie kažkokį sveiko žmogaus standartą”, – svarsto Y.Ross.
O teatras pagal savo idėją ir yra gydykla, personažų dėka padedanti apsivalyti nuo vidinio chaoso. Tai – kaip sanatorija, veikianti mūsų protą ir emocijas. Netgi pasibaigus spektakliui, jei jis buvo stiprus, jausite gydomąjį jo poveikį dar keletą dienų. Pasąmonėje to neišvengsite ir tuo atveju, jei pastatymas jums pasirodė tolimas ir nesuprantamas. Todėl neverta liguistai saugotis nepriimtinų spektaklių: “Kuo daugiau esi išbandęs – tuo platesnė tavo suvokimo skalė, tuo lengviau ir tiksliau joje surasi vietos bet kuriam matytam kūriniui”, – neabejoja režisierė.

Kalbės genocido tema

Jeilo universiteto (JAV) dramos mokykloje, kurią baigė Y.Ross, vyravo griežtos stiprios vokiečių-austrų teatro tradicijos. Tai neblogai atspindi ir režisierės statytas repertuaras: Elfriede Jelinek, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Arthuro Schnitzlerio dramos. Tačiau Henriko Ibseno “Meistras Solnesas” prieš keletą metų tarsi atvėrė naują, skandinavišką etapą. Štai ir dabar – suomio pjesė, be to, užsimenama apie būsimą darbą su kita Suomijos autore Sofi Oksanen… “Taip, persikeliu arčiau namų, – kvatoja pašnekovė. – Man iš tiesų tampa įdomi šiuolaikinė skandinavų dramaturgija. Žinoma, prisideda ir asmeniniai kontaktai: skaitai, susitinki su autoriumi, pajunti požiūrių bendrumą. Bet mąstau ir apie būsimą darbą su savo mylimos autorės E.Jelinek drama “Rechnitz”, kuri žada virsti spektakliu Budapešte. Tai istorija apie paskutinių karo dienų pobūvį, kuriame įsilinksminę gestapininkai pasigenda dėmesio vertų reginių ir todėl sušaudo du šimtus žydų – tiesiog dėl pramogos. Pernai lankiausi Aušvice ir supratau, kad turėčiau kalbėti apie tai nedelsdama, kol yra likęs gyvų genocido liudininkų. Dar keletas metų – ir tokie siužetai virs istorijos archyvu. O S.Oksanen irgi jaudina ši tema, todėl mėginsime kartu apie tai prabilti operos kalba, kuri po G.Puccini pastatymo man tapo nauju “narkotiku”. Laukiu ir naujos progos padirbėti su Mariumi Ivaškevičiumi – su juo šį pavasarį kartu jau dalyvavome teatriniame projekte Niujorke. Tik laiko klausimas, kada įvyks mūsų bendras kūrybinis “sprogimas”, – artimiausius planus dėsto režisierė.