Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje itin sujaukta ir labai nutolusi nuo jai keliamų uždavinių.

Terminas “viešieji pirkimai” gana atgrasus, tačiau iš tiesų jis toks neturėtų būti ir daugumai Lietuvos gyventojų turėtų labai rūpėti, nes per metus juose prasisuka 12–13 mlrd. Lt, o tai daugiau nei du trečdaliai valstybės biudžeto pajamų, neskaičiuojant ES paramos lėšų. Pats pavadinimas sako, kad viešieji pirkimai turėtų užtikrinti viešumą. O šis turėtų užtikrinti skaidrumą, didelę konkurenciją, mažą kainą už kokybišką prekę ar paslaugą. Bet tai teorija, o gyvenime viskas dėliojasi visiškai kitaip, dažnai netgi bjauriai… bent jau Lietuvoje.
Jei kalbėsime be jokių užuolankų, viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje itin sujaukta ir labai nutolusi nuo jai keliamų uždavinių. Ir čia mažai ką pakeisti gali netgi visai principingai dirbanti Viešųjų pirkimų tarnyba. Tiesiog pati sistema arti išsigimimo ribos. Ir ne viename kažkuriame sektoriuje, o visur.
Lietuvoje sustabdyta neįsivaizduojama daugybė projektų, nepanaudota milijardai ES paramos vien dėl to, kad mūsų viešųjų pirkimų sistema ydinga, o įvairiausios interesų grupės išmoko ją pergudrauti ir pakreipti norima linkme. Todėl nė kiek ne keisti atrodo įvairių ekspertų vertinimai, kad maždaug trečdalis viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiamų sumų iššvaistoma ar pasisavinama.
Kad būtų aiškiau, vertėtų pateikti keletą pavyzdžių. Iki 2014 m. Lietuvoje turėjo būti panaudota 450 mln. Lt europinių lėšų ir pastatyta apie dešimt biologiškai skaidžių atliekų gamyklų. Tačiau šiandien nė viena net nepradėta. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis net violetinis iš pykčio ir nevilties, tačiau formaliai sunku prikibti, mat absoliuti dauguma su aptariamomis gamyklomis susijusių viešųjų pirkimų rezultatų apskųsti teismuose. Teismai gali vykti ir porą metų, o kol jie vyks, projektai iš mirties taško ir nejudės.
Arba dar vienas atvejis, tik jau iš kitos srities. Įrenginėjant naują ligoninės korpusą Santariškėse viena bendrovė apskundė viešųjų pirkimų rezultatus, todėl korpuso atidarymą teko atidėti, o ligoninė dėl to patyrė per milijoną litų nuostolių. Vėliau po teismo skundusi bendrovė įrenginėjo tam tikrus komponentus bei mazgus, ir jų kokybę medikai šiandien iš širdies keikia.
Ne ką mažiau apgailėtinai atrodo ir tie atvejai, kai viešųjų pirkimų rezultatai apskundžiami statybų ir informacinių technologijų aprūpinimo srityse. Tada, kol vyksta teismai, technika, statybinės technologijos pasensta ir kai po teismų prekė ar paslauga būna gaunama, paaiškėja, kad ji pasenusi tiek morališkai, tiek fiziškai, o jei nusprendžiama pirkti naujesnę, jau būna per mažai numatytų lėšų. Taigi padėtis suvis idiotiška.
Stambiuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauja stambūs koncernai ir bendrovės, kurie samdo brangius teisininkus, o šie suranda begalę landų ir apėjimų, taigi galiausiai gera viešųjų pirkimų idėja sukompromituojama ir patys viešieji pirkimai tampa pajuokos objektu arba korupciniais sandėriais.
Apie tai, kad mūsų viešųjų pirkimų taisyklės prasilenkia su sveiku protu, legendos jau sklando ir užsienyje. Įvairių prekių tiekėjai iš kitų valstybių niekaip negali suprasti, kodėl Lietuvoje viešųjų pirkimų metu dažniausiai siekiama įsigyti pigiausią, tai yra prasčiausią, o ne kokybiškiausią prekę.
Tad išmintingiausia dabartinėmis aplinkybėmis būtų ne priešokiais prie Viešųjų pirkimų įstatymo prikabinti po vieną kitą pataisą (paprastai naudingą tam tikriems politikams ar tam tikriems rinkos dalyviams), o sistemiškai peržiūrėti visą įstatymą ir jį esmingai pakeisti. Tada būtų mažiau korupcijos, mažiau apskundimų teismuose, prekės ir pasaugos viešųjų pirkimų būdu būtų įsigyjamos kokybiškesnės, o svarbūs projektai nebūtų sustabdomi metų metams.