Šiuose Seimo rinkimuose dalyvaus 28 politinės partijos. Du trečdaliai jų vadovaujasi šūkiu “Svarbu ne laimėti – svarbu dalyvauti”. Tai ir dalyvauja visuose rinkimuose iš eilės, nesvarbu, kad nieko nelaimi. Žinoma, geriau būtų, jei jų nariai savo entuziazmą ir energiją išlietų kokiuose kituose, Lietuvai labiau naudinguose konkursuose ar darbuose, bet jei jiems patinka politikavimas – negi uždrausi. Tegul.

Visos be išimties partijos žada, kad jei jau jos valdytų valstybę, Lietuva suklestėtų, o žmonių gyvenimas pagerėtų. Tačiau iš tikrųjų valstybės pažanga labiausiai priklauso nuo jos gyventojų moralumo, atsidavimo savo pasirinktai veiklai ir profesionalumo. Ir visa tai svarbiausia taikyti sau, o ne žadėti tai kitiems ar mokyti to kitus.
Pamėginkime panagrinėti partijas pagal šiuos kriterijus. Taigi, moralė. Dauguma mūsų politikų yra žymūs moralistai, grasintojai ir demagogai, bet patys nėra moralūs, absoliuti dauguma jų labai dažnai taiko dvejopus standartus sau ir kitiems. Antras kriterijus – atsidavimas savo pasirinktai veiklai. Ar daug pažįstate savo veiklai atsidavusių politikų, pavyzdžiui, tokių kaip sportui atsidavusios Rūta Meilutytė ar Laura Asadauskaitė? Aš nepažįstu. Na, ir galiausiai profesionalumas, kurį taip dažnai gali pastebėti Vakarų Europoje ir, beje, daugelyje sričių. Politikoje – taip pat.
Mūsų politikierių profesionalumas yra apgailėtinas, ir jį galima apibūdinti keliais žodžiais – “primityvizmas” ir “rinkėjų negerbimas”. Iki rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai, o dauguma partijų net programų neturi. Ir ne tik marginalai, bet net ir, tarkime, konservatoriai, kurie save pozicionuoja kaip labai patyrusius, patriotiškus ir sąžiningus. O ir tos partijos, kurios programas turi, jas surašė nesąmoningais šūkiais, panašiai kaip tai daro ant tvorų ir sienų rašinėjantys vaikėzai: “Tvarkos”, “Teisingumo”, “Tiesos”, “Darbo”. Juk gali užrašyti bet ką.
Taigi dauguma partijų bei jų lyderių taip ir elgiasi. Tarkime, tvarką ir teisingumą mums žada ir Rolandas Paksas, ir Neringa Venckienė, ir Viktoras Uspaskichas, ir Mindaugas Murza, ir Kristina Brazauskienė, ir Vladimiras Romanovas, ir Algirdas Paleckis, ir kiti, kurie patys nieko bendra neturi nei su tvarka, nei su teisingumu, nei su teisybe. Kaip mums tokius dalykus gali žadėti teisti, teisiami ar susikompromitavę asmenys? Jie jau padarė ir tebedaro didelę žalą, nuvalkiodami ir kompromituodami pačius žodžius “teisingumas”, “tiesa”, “tvarka”. Šių žodžių laukia tokia pat lemtis, kokia Lietuvoje jau ištiko iš tiesų taurų žodį “valstybininkas”.
Šiaip jau teisingumą Lietuvoje gali užtikrinti ne politikai, o teisėtvarkos institucijos. Todėl taip norėtųsi proveržio šioje srityje. Na negi specialiosiose tarnybose, prokuratūrose, departamentuose, teismuose nėra ambicingų, degančių žmonių, kurie savo srityje stengtųsi taip, kaip sporte stengiasi R.Meilutytė ar L.Asadauskaitė? Manau, tikrai yra. Tikrai yra kovotojų už tiesą, už teisingumą, savo darbo fanatikų, nusikalstamų grandinių traukytojų. Būtent iš tokių žmonių mes turime tikėtis ir lauktis daugiau teisingumo, o ne iš kažkokių infantilių politikų. Ir nemanau, kad tokia viltis yra “durniaus” motina.