Gimtadieniui dovanų gavau… šiaurės pašvaistę: „pasidaryk pats“ principu šeima ir draugai padovanojo įrėmintą nuotrauką su šiuo gamtos stebuklu ir vokelį svajonei įgyvendinti.

Aušra LĖKA

Bandymus pamatyti šiaurės pašvaistę paprastai visi vadina jos medžiokle, ir ne veltui. Esama panašumų: žvėrių miške yra, bet niekas negarantuoja, kad būtent tau ir tądien pavyks ką sumedžioti. Lygiai tokia pat medžiok-lė yra ir pastangos pamatyti šiaurės pašvaistę.

Beje, dar viena asociacija su medžiokle – suomiškas šiaurės pašvaistės pavadinimas kilęs iš „lapės uodega“, ir panašumo tikrai yra, tik uodega žalia.

Kur ir kada

Pirmiausia reikia išsirinkti, kur ir kada skristi medžioti tos pašvaistės, ar lotyniškai Aurora borealis, kaip šį gamtos reiškinį romėnų Aušros deivės vardu pakrikštijo Galileo Galilėjus.

Šiaurės pašvaistė paprastai matoma 60–70 laipsnių šiaurės platumos juostoje, o šis žiedas eina per kelias valstybes – Suomiją, Švediją, Islandiją, Daniją (tiksliau, Grenlandiją), Norvegiją, Kanadą, Rusiją. Blaškausi tarp Norvegijos Tromso ir Švedijos Abisko. Skaitau kelionių forumus: reikia, kad būtų kuo mažiau apgyvendinta teritorija, nes būtina visiška tamsa. Geriau – ne prie pat vandens, nes dar reikia ir kuo mažiau debesų.

250 km į šiaurę nuo poliarinio rato esantis Švedijos Abisko kaimelis atrodo tobuliausia vieta – visiškas pasaulio pakraštys: vos 85 gyventojai (tiesa, dar reikėtų pripliusuoti ir šiaurės pašvaistės medžiotojus ar čia atvykstančius slidinėti švedus). Dar už kelių kilometrų, prie pat šiauriausio Švedijoje Abisko nacionalinio parko, – Švedijos turizmo asociacijos STF turistinės bazės viešbutis ir hostelis (svečių namai). Žodžiu, beveik visiškas pasaulio pakraštys, o dar 900 m virš jūros lygio Nuolja kalnas, ant kurio pastatyta „Aurora Station“ su restoranu ir apžvalgos aikštelėmis.

Šansų pamatyti pašvaistę čia daugiau nei kitur dar ir todėl, kad šalia didžiulis 70 km ilgio Tornetresko ežeras, tad debesys daugiau formuojasi virš jo, o kalnas išlindęs virš jų net apsiniaukusią dieną. Pasirinkimą patvirtina ir keliautojų „biblija“ – „Lonely Planet“, Abisko „Aurora Station“ karūnavusi geriausia vieta pasaulyje šiaurės pašvaistei stebėti.

Ne mažiau svarbu – kada. Žinoma, kai daug tamsos. Užpoliarėje su tamsa – ne problema: gruodį ir sausį čia poliarinė naktis, tad saulė visai nepakyla. Bet ir speigas tuo metu žnybia ir –30 laipsnių. Vis dėlto statistika rodo, kad saulės spinduliavimo aktyvumas, kuris ir dovanoja šiaurės pašvaistės stebuklą, paprastai didžiausias vasarį bei kovą, o ypač per ekvinokciją – lygiadienį, vadinasi, kovo 20 d.

Turi reikšmės ir mėnulio fazės – pilnatis reiškia daugiau šviesos, o šviesa temdo Aurora borealis.

Žodžiu, reikia turėti omeny vietovės gyventojų skaičių, metų laiką, mėnulio fazę, spinduliavimo aktyvumo statistiką, vandens telkinių artumą. Bet iš tikrųjų reikia vieno – stebuklo, nes gamta yra gamta. Tad visi pataria važiuoti bent penkioms nakvynėms, tokiu atveju šansai, kad kurią naktį iš jų dangus nusidažys žaliai, padidėja.

Ir dar – prognozės. Įninku kasdien tikrinti Aurora borealis prognozių tinklalapius. Artėjant skrydžiui šansai niaukiasi. Bet juk visur po aiškinimų, kur ir kada, prirašoma: nei mėnulio fazė, nei vieta neduoda jokių garantijų – tiesiog tikėkitės stebuklo.

Pašvaistė net pati sau ploja

Sudėliojo tobuliausią modelį: Abiskas, Švedija, kovo 20 d., lygiadienis, pasibaigus pilnačiai. Skrydis į Stokholmą, paskui į Kiruną (yra alternatyva 17 val. važiuoti traukiniu – įspūdingi vaizdai, bet kaina panaši kaip skrydžio), dar 100 km autobusu iki Abisko. Švedijos turizmo asociacijos STF viešbutyje net tampu šios asocia-
cijos nare, nes pigiau įsigyti metinį bilietą, nei mokėti visą kainą. Bet vis tiek – nepigu.

Užtat tikrai garantuota kokybė: švaru, gražu, puikus personalas. Visos įmanomos žiemiškos pramogos – pasivažinėjimas haskių kinkiniu ar sniegomobiliu, kopimas į ledą, slidžių žygiai, ekskursijos į ledo viešbutį ar samių kaimelį, fotografijos kursai, kaip geriau užfiksuoti pašvaistę, žinoma, jos – Aurora borealis stebėjimas.

pasiūla didžiulė kaip ir jų kaina, prasidedanti nuo 100 eurų. Čia gali išsinuomoti ir visą slidinėjimo ar kopimo į ledą įrangą. Restoranas, pelnęs daugybę titulų, brangokas, bet per keliasdešimt kilometrų niekur kitur nepavalgysi. Tiesa, hostelyje gali gamintis pats, bet juk ir parduotuvės tokiu pat atstumu nėra niekur kitur, tik kuklus maisto skyrelis viešbučio suvenyrų parduotuvėje. Ar verta pridurti – ir čia nėra pigu.

Tačiau Abisko peizažas – nemokamas, o jis šiaurietiškai žavus: užšalęs ežeras, kalnai ir beržų miškas, nors mums vadinti mišku varganus, susisukusių kamienų beržiokus ir atrodo šiek tiek per skambu.

Pirmą naktį trepsiu iš šalčio ant ežero ledo. Dangus skaisčiausias, žvaigždžių milijonas. Kažkas lyg ir žaliuoja. Mintyse kikenu – dovanotai pašvaistei į dantis nežiūri. Jei bent kiek žalia – vadinasi, pašvaistė. Vis dėlto tai toli gražu neprimena matytų nuotraukų.

Kita naktis žada dar mažiau. Žvarbus vėjas, dangus kaip marška aptrauktas. O kaip tik tą dieną užsakytas turas į „Aurora Station“. Sėdu į keltuvą. Tamsu, nors į akį durk. Vėjas siūbuoja vagonėlius. Nepasakytum, kad jautiesi labai saugiai. „Aurora Station“ sulendame į restoraną. Lauke, atrodo, nebus ką veikti. Gidas nepraranda optimizmo: sako, pirmiausia reikia pamatyti nors vieną žvaigždę, t.y. gal pasirodys koks plyšelis skaidraus dangaus, nes spinduliavimo aktyvumas didžiulis. Jis aiškina, kad šiaurės pašvaistė susidaro saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su žemės atmosfera, daugiausia deguonimi ir azotu. Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Žalia spalva pašvaistes nudažo atominio deguonies švytėjimas.

Fotografai demonstruoja išmoktą meną: ko žmogaus akis nemato, objektyvo akis įžvelgia – nuotraukose dangus gerokai žalesnis. Gidas aiškina, kad kitaip, nei įsistebeilijus į dangų neprarandant vilties, Aurora borealis nepamatysi. Mat gražiausios tos, kurios pasirodo trumpai ir sušokusios savo šokį išsisklaido kaip miražas.

Valanda laukimo ir… prasideda. Vienur – lyg vertikalūs švytintys dryžiai, kitur žalios dėmės, visas horizontas žaliame rūke. Bet iš tiesų gražiausios – tos „lapės uodegos“: lyg kometa nušvinta ir it smiltelės pradeda byrėti, sukeldamos šokio įspūdį. Susižavėjimo sutvardyti niekas nė neketina – nuostabos klyksnius palydi nepažįstamų žmonių glėbesčiavimasis. Vyrukas iš Puerto Riko išmanųjį vis suka į dangų ir dukrai šaukia: „Maria, es lo que ves?“ (isp. „Marija, ar matai?“), ir girdi ataidint euforijos šūksnius net iš kitapus gaublio.

Beje, gidas pasakojo, jog suomių mokslininkai net užrašė šiaurės pašvaistės… garsą, nors nėra tikri, kad tai būtent jų keliamas garsas – kažką panašaus į katutes. Gal tikrai jos sau ploja? Na, tikrai to vertos. Kelias valandas stovi užvertęs galvą į dangų, bet užmiršti net arktinį šaltį, nuovargį ir miegą.

„Matėte? O, jūs laiminga, jums pasisekė“, – kitą dieną šypsojosi sutikti viešbučio tarnautojai, traukinio į Kiruną palydovė ar autobuso į ledo viešbutį bendrakeleiviai. Tiesa, vairuotojas tokiu entuziazmu nesidalijo – sakė, vos ne kasdien matąs. Bet čia pat kitas švedas pa-šmaištavo: „Jei matote šiaurės pašvaistę dieną, tai jūs tikrai unikalus….“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m