Arūnas BRAZAUSKAS

Luoravetlanai yra tautybės pavadinimas, o Žemaitė yra Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (1845–1921). Apie luoravetlanus, kuriuos dar minėsime, ji, regis, nieko nerašė. Užtat rašė apie kitas tautas. Žemaitės raštų 4-ame tome (1957 m.), kurį redagavo sovietinės kultūrinės nomenklatūros šulai Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Juozas Žiugžda, skaitome (123 p.):

„Mūsų lietuviai, labiausiai tautininkai, su klerikalais, išsižioję šaukia:

– Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius, žydas – nekrikščionis, netikėlis. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės… Didžiausias paniekinimas žydams primetamas dešiniųjų vadovų, o paskui juos ir prastieji žmoneliai vedami. Maniau, jog taip kalba ir žydus šmeižia tik Lietuvoje, tamsesnieji žmonės Rusijoje…

Bet ir Amerikoje, matyti, ne kitaip su žydais elgiasi. Tokie pat išsitarimai: – žydai – nenaudėliai, siurbėlės… dešiniuosiuose laikraščiuose skamba.

Kas kita mes, krikščionys katalikai, arba mes, tautininkai, giriasi, – mes mylime tėvynę, už ją galvą guldome, renkame aukas, nukentėjusius šelpiame. Niekas tiek nesidarbuoja ir tiek gero nepadaro, kiek mes…

Tokie ir tolygūs pasigyrimai visoje Amerikoje skambinami. Žodžiai, lygu išpūstos pūslės, vėjo nešiojamos, barška.

Besiklausant ir beskaitant tautininkų-katalikų pasigyrimus, o žydų niekinimus, ateina man į galvą senovės atsitikimai.“

Interneto ir socialinių tinklų eroje lengva atpažinti nuo Žemaitės laikų beveik nepakitusius išsitarimus, išsiliejančius feisbuko komentarais. Tačiau informacijos „kraujotaka“ dabar visiškai kitokia. Žemaitės požiūriu, „didžiausias paniekinimas žydams primetamas dešiniųjų vadovų, o paskui juos ir prastieji žmoneliai vedami“. Bet šiais laikais vadovų klausimą reikia kelti kitaip.

Viena vertus, socialiniuose tinkluose tikslingai organizuojami tam tikro turinio srautai. Nejaugi prorusiškų tinklalapių su įsimintinais lietuviškais pavadinimais autoriai ramiai sėdės savo informaciniuose getuose ir švinks tarp prastai į lietuvių kalbą išverstų Kremliaus propagandos tekstų? Pagal išgales jie lenda į socialinius tinklus ir barsto komentarus – nelygu, koks poreikis. Užsakovui paliepus vieną dieną pavarys prieš NATO, kitą dieną kiršins etninę, rasinę ir visokią kitokią nesantaiką.

Kita vertus, pažįstu ne vieną fizinį asmenį, antisemitinių komentarų autorių, kuris nėra ribotų raiškos galimybių robotas. Jeigu toks (-ia) iškirptų sakinį iš cituoto Žemaitės straipsnio „Žydai“ (1917 m.) ir išplatintų socialiniuose tinkluose, reikėtų ilgai bylinėtis, kad skleidėjui (-ai) būtų inkriminuotas nacionalinės nesantaikos kurstymas. Išmanumas ir literatūrinė kompetencija leistų tokį (-ią) priskirti prie vadovų, kurie primeta „didžiausią paniekinimą“. Mano pažįstami fiziniai asmenys antisemitai, deja (o gal laimei?), tokios kompetencijos beveik neturi. Tad jų išsitarimus galime priskirti prie antisemitinio folkloro, kuris, jei lietuvių raštiją lygintume su stikline, nusėdęs ant dugno nuo tada, kada į stiklinę pripilta vandens. Kartu su nuosėdomis iškyla nuo antisemitinio turinio vartojimo priklausomi asmenys. Tai kultūrinės padugnės, kurių terapijos galimybės ribotos, – kreivą tiktai grabas ištiesins.

Yra tautų, kurių įvaizdis beveik visu šimtu procentų sukurtas tyčinės ir netyčinės propagandos. Luoravetlanai – nuožmi Sibiro tautelė, kėlusi siaubą kaimyninėms gentims ir rusų kolonistams. Nuo XVIII a. juos bandyta sutramdyti, tačiau rusams tai brangiai kainavo. Rusai išliejo pagiežą vaizduodami luoravetlanus visiškais kvailiais. Sovietinėje ir posovietinėje erdvėje apie juos prikurta gausybė anekdotų. Prigijo rusiškas tos itin karingos tautelės pavadinimas – čiukčiai.

Jei kokia nors tauta gauna nuo kitos į kaulus, pirmoji kompensuoja pralaimėjimą, pranašesniuosius vaizduodama kvailiais ar demonais.

Žemaitės rašinys „Žydai“ yra poleminis ir savaip didaktinis. 1917 m. Žemaitė įstojo į Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungą. Būtų keista, jeigu ji nepolemizuotų su „mūsiškiais“ – tautininkais ir klerikalais. Žemaitė užkabina „mūsiškių“ psichologijos dugną. Toliau tekste ji primena Šaukėnų gaisrą, kada be pastogės liko daug žydų ir katalikų. Pastarieji padegėliams aukojo šykščiai, o žydų vežimų iš aplinkinių miestelių privažiavo daug. Žinoma, katalikai žydams nieko nedavė, viską suvežė į špitolę, tačiau tenai nieko nerado, nes špitolininkai buvo subėgę prie žydų vežimų, kur dosniai dalyta pagalba. „Iš visų nelaimių išsiraito lygu gyvatės“, – tokį išsitarimą į pavydaus lietuvio lūpas įdėjo Žemaitė.

O šiais laikais padugnės, net ir nebūdamos robotais, tiražuoja neapykantos išsitarimus be nuorodų į kokius nors senovės įvykius.