BFL

Yra dalykų, kurių mandagūs žmonės neklausia. Pavyzdžiui, matai ką nors šlubuojant – juk nepadoru klausti, kam žmogui lazda ar ramentas. Žemės reforma Lietuvoje – iš tų temų, kurias pajudinus, iš jų pradeda lįsti, vaizdžiai kalbant, visokiausi nesimpatiški gyviai, gyvenantys tarp puvėsių. Tačiau nepajudinti to klausimo neįmanoma, nes juk visi vaikštome žeme, o ji kapitalistinėje ekonomikoje negali būti niekieno.

„Veidas“ šiame numeryje rašo apie pirmojo šimtadienio distanciją baigusius naujuosius miestų ir rajonų merus. O juk žemės grąžinimo klausimas jiems guli padėtas ant stalo – vienur labiau mūsų įsivaizduojamų gyvių apniktas, kitur mažiau. Prieš gerus aštuonerius metus žiniasklaida rašė apie vilnietį Zbignevą, kuris tuomet jau dvyliktus metus bandė atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą Antakalnyje. Įdomu, kuo baigėsi jo vargai? Statistika perša hipotezę: kuo didesnė tikimybė, kad tam tikroje teritorijoje sutiksime žmonių, pakrikštytų zbignevais, tuo mažiau šansų, kad žemės reforma jiems bus pasibaigusi. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste rodiklis – 43,32 proc.; Trakuose – 21,5 proc.; Šalčininkuose – 51,3 proc. n