Tai, kad beveik pusė Sirijos gyventojų yra pabėgėliai, nebuvo slapta informacija. Tačiau kol dalis tų žmonių neplūstelėjo į Europą, tragedijos mastą suvokė gal tik jie patys, taip pat politikai ir šiaip smalsūs piliečiai.

Rusija rugsėjo 30-ąją  ėmė bombarduoti Sirijos gyvenvietes, kur neva yra įsitvirtinusi  vadinamoji Islamo valstybė (ISIS). Fronto žemėlapiai tapo neaiškūs – pirmųjų Rusijos antskrydžių taikiniai, kaip juos vaizduoja palydovų nuotraukas perpiešusi JAV spauda, išsidėstę teritorijoje, kurią kontroliuoja Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgos. Jos ribojasi su priešininkais, tačiau tai ne ISIS, o Vakarų valstybių remiama opozicija.

Gal išties bombarduojamose vietose įsitvirtino ISIS teroristai, prasiskverbę pro B.al Assado armijos užtvaras, o gal kiti Sirijos prezidento priešininkai – kas nupieš žemėlapį? Tie, kurie išties disponuoja tikslia žvalgybine informacija, nutekino į spaudą tai, ką nutekino.

Ne mažiau painus politinių vertinimų žemėlapis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savaip sudėliojo taškus. Pasak jo, tik Rusijos karo veiksmai Sirijoje yra legalūs tarptautinės teisės atžvilgiu, o JAV ir kitų valstybių vykdomos karinės operacijos – nelegalios. Vakarai jau priprato prie V.Putino įžūlumo, bet kartais kietai ir atsikerta. Šįkart Rusijos ir jos oponentų Vakaruose dialogas primena ne itin triukšmingą barnį, kurį pertraukia šūktelėjimai „O gal?“

O gal derantis dėl Sirijos ateities įtraukime ir B.al Assadą? – pasakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. O gal jį nušalinkime? – dar 2012 m. sakė dabartinis B.al Assado ramstis V.Putinas, tada pasirengęs jį išduoti.

Šį dalyką priminė buvęs Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari, Nobelio taikos premijos laureatas, kuris tada klausėsi tokių Rusijos pasiūlymų. Dabar jis neatskleidė, ko Rusija prašė mainais.

Rusijos įsikišimas, kurį JAV įvardijo kaip strateginę klaidą, kol kas negarantuoja, kad karas Sirijoje greit pasibaigs. Priešingai, tai akstinas musulmonų sunitų pasauliui susitelkti prieš B.al Assadą remiantį šiitų Iraną ir prie jo prisiplakusią Rusiją. Tokiomis aplinkybėmis pakimba ant plauko politinės ir, sakytume, ekonominės geografijos užduotis Vakarams – kad bėglių srautai sumažėtų arba iš viso išnyktų.

Kol konflikto dalyvių ilgalaikių tikslų įgyvendinimas skendi migloje, aišku viena: Rusijos prezidentui pavyko apstulbinti bent jau dalį savo liaudies.

Citata iš Rusijos tinklaraštininko šūkaliojimų: „Pirmąkart per visą naujausiąją istoriją, per visus metus, praėjusius nuo SSRS suirimo Rusijos aviacija smogia priešininkui, kuris yra ne vien už Rusijos ribų, bet ir apskritai už buvusios SSRS ribų. Tai reiškia, kad Rusija susigrąžino Didžiosios Galybės statusą. Prisiminkime milijonus benamių rusų, mirusių sąvartynuose iš bado ir šalčio; milijonus benamių rusų vaikų. Prisiminkime totalinį rusų liaudies apiplėšimą.“

Pastarojo ketvirčio amžiaus Rusijos istorijos pažemintas žmogus džiūgauja, kad kelios dešimtys rusų lėktuvų mėto bombas dykumoje.

V.Putinas dievažijasi, kad Rusija nesurengs Sirijoje sausumos pajėgų operacijos. Vadinasi, veikiausiai surengs. Todėl švelnius Vakarų pabarimus galima suprasti kaip skatinimą: tu tik greičiau ten įlįsk.

O gal Vakarai susitars su B.al Assado aplinkos šulais, kad šie jį nuverstų? Naujieji Sirijos valdovai pasakys rusams: „Ačiū už paslaugas. Kraukitės daiktus.“ Ir sės prie derybų stalo, kur juos pakvietė A.Merkel. Braižomame ateities žemėlapyje įmanoma ir tokia linija. Rusijos puolimo Sirijoje geografija neaiški, užtat žinomas