Rusija ir Baltarusija valstybių gerovės reitinge aplenkė Lietuvą. Pagal naujausią “Gallup” tyrimą, geriausiai piliečiai jaučiasi Danijoje. Net du trečdaliai jos gyventojų yra patenkinti savo gyvenimo kokybe. Baltarusijoje tokių piliečių – 57 proc., Rusijoje – 58 proc., o lietuvių – tik 20 proc. Taigi du dešimtmečius gyvendami nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos sąlygomis lietuviai yra mažiau laimingi nei diktatūros sąlygomis gyvenantys baltarusiai ar valstybinio oligarchinio kapitalizmo ir Kremliaus autoritarizmo sąlygomis gyvenantys rusai.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl lietuviams laisvės ir demokratijos sąlygos mažiau priimtinos nei baltarusiams ir rusams diktatūra?

Pirma, kaip rodo daugelio pasaulio valstybių piliečių apklausos, žmonės savo gerovę yra linkę lyginti su kitais, o ne vertinti savo asmeninius pojūčius ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Kol gyvenome Sovietų Sąjungoje, jautėmės pranašesni už baltarusius, rusus ar uzbekus. Šiandien užsimezgė daugybė ekonominių, socialinių, kultūrinių ryšių su Vakarų valstybėmis – Didžiąja Britanija, Vokietija, Prancūzija. Akivaizdu, kad mūsų ekonominis ir socialinis gyvenimas daug prastesnis, ir tai blogina mūsų savivertę.

Antra, susiduriame su rimta demokratijos broko problema. Piliečiai, ilgai buvę sovietinės tvarkos įkaitais, kai niekam nerūpėjo nei jų iniciatyva, nei nuomonė, sunkiai skinasi kelią naujojoje Lietuvoje. Politikai be skrupulų savinasi visą politinę valdžią, nesvarbu, kiek turi gebėjimų ja racionaliai naudotis bendriesiems interesams. Iš žmonių tiesiog atimtas tikėjimas, kad jie pajėgūs ką nors pakeisti.

Trečioji problema yra neteisinga ekonominė orientacija, kuri rodo, kad tik keli procentai lietuvių pasinaudojo didžiąja kapitalizmo privilegija – samdyti save, susikurti verslą ir mėgautis tikrąja žmogaus laisve, tampant mažai priklausomam nuo šalies politikos, valstybės socialinės paramos sistemos. Daug metų sociologinės apklausos teberodo, kad dauguma jaunų lietuvių nori rinktis darbą valstybiniame, o ne privačiame sektoriuje.

Ir ketvirta – viešojo gyvenimo, žiniasklaidos kokybė ir gebėjimas tinkamai reflektuoti šalies progresą, jos pokyčius. Vargu ar dar kurioje valstybėje yra tiek nekvalifikuotų, piktų, paviršutiniškų ir prastai išsilavinusių žmonių, kiek jų esama Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje. Jie kuria nuotaiką, šalies politinį klimatą. Ką jie gali sukurti?

Ir didžiausia problema – kad Lietuvos viešoji politika, gyvenant trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tebekuria lūkesčius, kurių ji nesugeba įgyvendinti arba jų įgyvendinimas Lietuvoje artimiausiu metu apskritai neįmanomas. Jiems žlungant, nepasitenkinimas savo valstybe tik didėja.