Petro Malūko nuotr.

Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn.

Jūratė KILIULIENĖ

Per ožkas – šlovė ir pinigai

„Kai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą.

Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas.

Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai.

„Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys miestelyje buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas.

Stiprus dvasinis laukas

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos.

„Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje sinagogoje veikia kultūros centras. Žydai labai dėkojo ir mums, ir Aukščiausiajam, kad jų maldos namai atiduoti būtent kultūrai, nes, anot jų, taip siekiama tų pačių – dvasinių tikslų. Dabar jau ir klebonas pas mus dažnas svečias“, – džiaugiasi kultūros centrui vadovaujanti L.Kubiliūnienė.

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vieno žydo, melstis sinagogoje nebūtų kam. Bet miestelio šviesuoliams palengvėjo, kad į sinagogą įžengusią kultūros įstaigą „reabilitavo“ ir jų kunigas. Mat Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E.Rinkevičius – toli už miestelio ribų dvasinį autoritetą turintis žmogus, prieš keliolika metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Pas jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos ir pasaulio, tikėdamiesi išlaisvinimo nuo piktųjų dvasių.

Lietuvos katalikų bažnyčiai Ramygala svarbi ir tuo, kad iš šios parapijos yra kilusi vienuolė Kazimiera Marija Kaupaitė. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino ją palaimintąja Dievo tarnaite, o tai reiškia, kad liko tik vienas žingsnis iki jos beatifikacijos bylos užbaigimo. Iki šiol Lietuva dar neturi moters, kuri būtų paskelbta šventąja.

Prekių duodama skolon

„Palyginti su Panevėžiu, Ramygaloje gyvenimas ne prastesnis. Priešingai, yra nemažai privalumų“, – neabejoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas. Iš Panevėžio į Ramygalą, esančią už 24 kilometrų, jis persikėlė prieš 8 metus.

Ramygaloje visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Jei reikalas skubus, vaistinėje gali gauti vaistų, o receptą atnešti ir po kelių dienų. Mažose parduotuvėlėse prekių duodama „bargan“, t.y. skolon. Nemažai miestelio gyventojų tuo naudojasi, kai lieka kelios dienos iki algų ar pašalpų mokėjimo. Dar nėra taip atsitikę, kad skola liktų negrąžinta, – mažame miestelyje nepasislėpsi.

Knygyne „Šviesva“ knygas galima išsinuomoti. „Kito tokio Lietuvoje nėra“, – tvirtina jo savininkė Žaneta Dangvelienė. Unikali idėja padėjo verslininkei išsilaikyti per pasaulinę finansų krizę, o nuolatiniai lankytojai taip priprato knygas nuomotis, kad net ir pagerėjus laikams to neatsisakoma. Knygų nuomą Ž.Dangvelienė siūlo jau 10 metų. Nauja knyga savaitei nuomojama už 0,7 euro. Grąžinta ji atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas knygą dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti už patrauklią kainą.

Vienintelį tokį Panevėžio rajono knygyną atranda vis daugiau klientų. Žmones traukia galimybė ne tik išsinuomoti naujausią literatūrą, kuri dar nepasiekė miestelio bibliotekos, bet ir gauti informacijos apie knygas, patarimų, ką skaityti. Knygyno savininkė skelbia pačios sukurtus knygų anonsus Ramygalos interneto svetainėje, pažįstamus klientus ragina imtis vertingesnių knygų, nei jie yra įpratę skaityti.

Pagrindinėje miestelio aikštėje kelia nuostabą ne vien gausiai lankomas knygynas. Greta jo – gėlių parduotuvė. Pasirodo, ji miestelyje ne vienintelė. Ir kas sakė, kad provincijoje žmonės tokiems niekams kaip gėlės pinigų nemėto? Ant matomiausios aikštės sienos pritvirtintas įspėjimas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nurodyta 300 Lt bauda – dar viena prie stereotipinių provincijos įpročių nelimpanti detalė. Bet girtų miestelio centre net penktadienio pavakare nematyti.

Mokosi gyventi su čigonais

2006 m. Ramygaloje gyveno 1700 žmonių, dabar – 1536. Patys ramygališkiai dėl miestelio tuštėjimo pirmiausia kaltina emigraciją, o vargonininkas M.Masiokas pateikia dar ir bendruomenės senėjimą įrodančią bažnyčios statistiką. Pastarąjį dešimtmetį kasmet įvyksta po 6 vestuves, 20–30 krikštynų ir net 60–90 laidotuvių. Tai visos Ramygalos parapijos, ne vien tik miestelio, skaičiai.

Ramygalos seniūno pavaduotojas Kęstutis Dangveckas, kalbėdamas apie miestelio žmonių užimtumą, padėtį iliustruoja sutarčių, sudaromų bedarbius nukreipiant į visuomenei naudingus darbus, skaičiumi. Prieš 3–4 metus jų buvo pasirašoma po 600 kasmet, 2013-aisiais sudaryta arti 500, pernai – dar keliomis dešimtimis mažiau.

Bedarbių ir pašalpų gavėjų statistiką tradiciškai žemyn traukia čigonų šeimos. Ramygalos čigonų bendruomenė – gausiausia Panevėžio rajone. Pasak seniūno pavaduotojo, čia socialinis būstas yra suteiktas trims jų šeimoms, o gyvena arti 40 žmonių. Jie nuolat keičiasi su Troškūnuose, Anykščių rajone, gyvenančiais čigonais – vieni kuriam laikui išvyksta, kiti apsistoja pagyventi jų vietoje.

„Jų savo tvarkos, mūsų savos, ir nereikia tuščiai tikėtis, kad kada nors bus kitaip“, – skėsteli rankomis K.Dangveckas. Jis tikina pavargęs kovoti su čigonais ir dabar jau nemano, kad reikia juos versti gyventi „normaliai“, nes to niekada nebus.

Anksčiau būdavę visokių istorijų. Kurį laiką ramygališkiai neturėjo ramybės net bažnyčioje – ir čia kentėjo čigonų keliamą triukšmą. Tačiau kai keli jauni čigonai pamaldų metu ėmė po bažnyčią lakstyti riedučiais, gyventojų kantrybė išseko. Triukšmadarius teko tramdyti seniūnui, bet po to išpuoliai liovėsi.

„Nenoriu prisišnekėti, bet dabar sugyvename visai neblogai. Gal jiems kas vadovauja iš taboro, gal besikeičiantis mūsų žmonių požiūris lemia? Kažkada baisu būdavo koją į čigono namus įkelti, o dabar ir jie jau susitvarkę, išsivalę. Mane stebina čigonių darbštumas. Kai siunčiame atidirbti už pašalpas, pamatytumėte, kaip jos ravi – iki paskutinės žolelės“, – negaili pagyrų čigonų bendruomenei seniūno pavaduotojas.

Verslas malonių nelaukia

Ramygaloje verslo žemėlapis nedaug skiriasi nuo kitų šalies miestelių. Išskirtinumas nebent tas, kad daugiausiai darbo vietų čia sukuria medžio apdirbimo verslas – mediena užsiima 4 Ramygaloje veikiančios bendrovės. Visa kita – taip kaip visur: vienas verslininkas užsiima karstų gamyba, veikia dvi kepyklėlės, dvi dėvėtų drabužių parduotuvės, du floristikos salonai, klesti prie magistralės „Via Baltica“ įsikūrusi kavinė.

Klausiami apie Ramygalos plyno lauko projektą ir jo kuriamą vertę, miestelio gyventojai didelio entuziazmo nerodo. Nors projektas – 7,4 ha pramoninė zona, kurioje aukciono būdu siūloma nuomotis sklypus 99 metams, – pradėtas įgyvendinti beveik prieš 8 metus, miestelyje dažnai net neprisimenama, kad toks apskritai yra. Nieko keisto, nes pirmasis Ramygalos plyno lauko sklypas išnuomotas tik šį pavasarį. Kol kas nei miestelis, nei Panevėžio rajonas naudos iš to nepajuto – nei pinigai į kišenę plaukia, nei darbo vietos kuriamos.

Ramygališkiams nė prisiminti nesinori tų laikų, kai didelių investicijų pareikalavusi pramonės zona jiems buvo piešiama kaip galingas darbdavys ir dosnus mokesčių mokėtojas. Ir atrodo, kad neišsipildžiusios vizijos tik sutvirtino jų požiūrį, jog gerovė sukuriama vien savomis rankomis.

„Kai tik pradėjau savo verslą, vienas pažįstamas verslininkas man sakė: tik neik į banką, nepirk brangios įrangos. Paklausiau, ir tai buvo vienas vertingiausių man duotų patarimų. Nuo tada medienos versle aš jau 20 metų“, – savo verslo istoriją pasakoja Vytautas Navikas, UAB „Vytėja“ vadovas.

Šiandien jo įkurtoje bendrovėje dirba 20 Ramygalos gyventojų. Be jo paties, du „baltaapykakliai“ – vadybininkas ir buhalterė, o visi kiti pluša medžio apdirbimo, džiovinimo ir pakavimo cechuose. „Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, 2014 m. sumokėta 110 tūkst. eurų mokesčių.

„Labai neblogai“, – trina rankomis Vytautas, bet prasitaria, kad jei ne malkos, kurios dabar yra jo verslo pagrindas, viso to greičiausiai nebūtų. Medienos verslą vyras pradėjo nuo lentų apdirbimo, bet įsisukus ekonominei krizei jis ėmė strigti. Malkos, kurios iki tol buvo kone nematomas gamybos priedas, nejučiomis užėmė jų vietą. Atsirado galimybė net eksportuoti: dėžės su malkomis namams šildyti ir gražiai įpakuoti įvairios medienos bei briketų ryšeliai, skirti židiniams, dabar jau gabenami į Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją. Detalė, bet svarbi: ramygališkio verslo geografija plėtėsi tarsi savaime, rekomenduojant seniems klientams.

„Vytėjos“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios bendrovėje nupirktos lentų pjovimo staklės. 2008 m. vos 4500 Lt kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis rakandas. Dabar lentos pjaunamos prieš dvejus metus įsigytomis naujomis staklėmis, daugiau nei dešimt kartų brangesnėmis ir našesnėmis. „Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pagaminsiu, tą ir parduosiu“, – tikina V.Navikas.

Šiandien verslininkas tik juokiasi iš savo klaidų. Prisimena, pasukęs į malkų gamybą prisisamdė pusę miestelio vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo visi, išskyrus pačią bendrovę. Kai kirvius pakeitė skaldymo staklės, atkrito ir galvos skausmas dėl vyriškos darbo jėgos. Seniūnijoje nuolat trūksta dirbti galinčių ir norinčių vyrų. Su moterimis paprasčiau – V.Navickas jas samdo lengvesniems darbams.

Laukuose – juodas darbas

Ramygalos verslininkams geriausiai sekasi medienos apdirbimas, o iš žemės ūkio besiverčiantys ramygališkiai – rimti grūdų augintojai. Seniūnijoje yra apie 15 perspektyvių ūkininkų, turinčių daugiau nei po 100 ha žemės ir iš to pragyvenančių. Prie keliolikos besiverčiančiųjų grūdininkyste šliejasi du, auginantys cukrinius runkelius, dar du užsiima gyvulininkyste, vienas – pluoštinėmis kanapėmis. Seniūno pavaduotojas K.Dangveckas sako, kad tų žemės savininkų, kurie pragyvena tik iš savo hektarų nuomos, ūkininkais jis nelaiko. Jo griežtu įsitikinimu, šį garbingą vardą galima užsitarnauti tik sunkiu darbu, bet ne žemės turėjimu.

Vienas iš Ramygalos ūkininkų – javus, rapsus ir cukrinius runkelius auginantis Remigijus Ulevičius. Apžiūrinėdamas tankiai lyg šepetys sužėlusius javų laukus, trindamas tarp pirštų jų varpas, ūkininkas neslepia rūpesčio. Sausra padarė savo juodą darbą, ir laukto derliaus jau nebebus. Savo pasėlių R.Ulevičius nedraudžia, nes tenka taupyti kiekvieną centą ir tikėtis, kad štai šįmet ir orai bus palankūs, ir pats klaidų nepadarys. Liūdniausi metai būna tada, kai nuėmus derlių paaiškėja, kad nėra iš ko atiduoti sezono pradžioje sėklai, trąšoms pirkti pasiskolintų dešimčių tūkstančių eurų.

R.Ulevičius dirba 100 ha žemės, dalį nuomojasi, bet kasmet po lopinėlį išsiperka. Iš keturių jo vaikų į žemės ūkį kol kas pasuko tik 22 metų sūnus, jo 88 ha ūkis – atskiras. Abiem vyrams dar talkina samdomas darbininkas, bet jis reikalauja didesnės algos, kurios ūkininkai neišgali mokėti, tad jau netrukus tėvas ir sūnus prie savo darbų liks vieni.

„Dirbant po 16 valandų per parą įmanoma ir dviese. O kai ateina laikas kulti rapsus, dirbam nuo rasos iki rasos, pamiegodami tik kelias valandas“, – kokią kainą tenka mokėti už tai, kad ūkis būtų pelningas, pasakoja R.Ulevičius.

Pernai ūkininkas baigė išmokėti kombainui įsigyti imtą banko paskolą, bet jau yra pateikęs paraišką dėl paramos naujiems pirkiniams. Ūkiui verkiant reikia naujo traktoriaus, modernesnės sėjamosios. Tad galvoti apie atokvėpį ūkininkas dar negali.

Namo gena ilgesys

Vieni ramygališkiai lenkia nugaras gimtinėje, kiti sunkiai dirba užsieniuose. Bet štai ir nauja tendencija miestelyje – grįžtantys namo emigrantai. Jie grįžta ne dėl to, kad nepasisekė ar per sunku, bet kad pasiilgo savos žemės ir nori čia, Ramygaloje, auginti savo vaikus.

35-erių Aurimas Tumelis kartu su žmona ir sūnumi į Lietuvą grįžo praėjusių metų pabaigoje. Dešimt metų Airijoje jis dirbo mėsos apdirbimo fabrike, vadovavo 50 žmonių, daugiausia lietuvių, latvių, lenkų, cechui.

„Skųstis gyvenimu Airijoje tikrai negalėjau. Turėjau gerą darbą, žmona taip pat dirbo, sūnui sekėsi mokykloje. Bet namai traukia, nieko nepadarysi. Man dėl bendravimo, laisvalaikio leidimo problemų nebuvo, tačiau žmona nesijautė gerai – dirbo nekvalifikuotą darbą, sunkiai mezgė pažintis. Nutarėme grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau emigruodami žinojome, kad tai tik metams kitiems, ne visam gyvenimui“, – brėžia liniją Ramygala–Airija–Ramygala reemigrantas A.Tumelis.

Keleri metai virto dešimtmečiu, bet per jį pavyko susitaupyti pinigų nuosavam namui Ramygaloje. Kai jo įrengimo darbai ėjo į pabaigą, Aurimas ėmė dairytis darbo gimtajame miestelyje. Pasiūlymas atsirado iškart – vos atšventęs įkurtuves vyras įsidarbino vadybininku medienos apdirbimo bendrovėje „Vytėja“. Čia jam ir bendrovei labai praverčia puikus anglų kalbos mokėjimas ir vadovavimo dideliam kolektyvui patirtis. Ramygaloje įsitvirtinusiam vyrui akivaizdu, kad tai patogi vieta gyventi, tad kelti sparnų į šalies didmiesčius jis neplanuoja. Nes gimtajame miestelyje ir darbo atsirado, ir vaikų darželis veikia, ir stipri gimnazija.

Ištvermės kalvė

„Kitur yra sporto mokyklų, yra galimybė rengti dideles atrankas ir tinkamus vaikus pasirinkti net pagal jų genetinius duomenis. O virvės traukimui nereikia nieko – tik 36 metrų ilgio virvės ir didelio noro“, – tikina fizinio lavinimo mokytoja Giedrė Maželienė. Nepaisant to, kad čia, seniūnijos miestelyje, nėra galimybių didžiajam sportui, Ramygalos gimnazijoje suburtą virvės traukimo komandą ji sugebėjo iškelti iki sportinių aukštumų.

Mokytojos kabinete šalia gimnazijos sporto salės – dešimtys komandos pelnytų taurių, medalių. Visa tai susikaupė per 8 virvės traukimo būrelio veiklos metus. Svariausias pasiekimas – tarptautiniame jaunimo turnyre GENSB užimta penkta vieta. Dar aukščiau yra iškilusi G.Maželienės vadovaujama moterų komanda. Europoje virvės traukimas – žinoma ir mėgstama sporto šaka, nors ir neolimpinė.

Ramygalos gimnazijos virvės traukimo komandą finansuoja rajono savivaldybė. Tačiau jos nariai nesiskundžia, kad to pakanka nebent kelionėms į turnyrus apmokėti, kad svarmenis turi atstoti plytos, o varžyboms ir treniruotėms reikalingus batus iš seno slidininkų apavo perdaro auksarankis Panevėžio batsiuvys.

22 metų Agnė Žadeikytė, mokytojos Giedrės auklėtinė, jau pati buria entuziastus virvės traukimo treniruotėms. Įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą Kaune, mergina nenorėjo pamiršti šios sporto šakos. Dabar ji jau vadovauja dviem komandoms, nors iš pradžių universitetas jos noro nepalaikė, neskyrė patalpų, tad teko treniruotis mokomojo korpuso koridoriuose. Agnei buvo pažadėta, kad patalpos bus skirtos tik tada, kai komanda kažką laimės.

„Pirmais metais išėję iš koridoriaus laimėjome pirmą vietą Lietuvos studentų čempionate – tada gavome inventorių, universitetas mums dabar nuomoja maniežą, transportą. Visa tai – mano mokytojos dėka. Ji ne tik treniravo – grūdino mūsų charakterius“, – įvertina savo mokytoją Agnė ir juokiasi, kad ne veltui Ramygala – ožkų, užsispyrusių gyvulių, miestelis.