"Veido" archyvas

Du iš keturių žiauriausių diktatorių jau nuversti, eilė laukia kitų dviejų. Nuotraukoje iš kairės: Tuniso, Jemeno, Libijos ir Egipto diktatoriai

Nuverstasis Tuniso prezidentas Zine’as el Abidine’as

Valdžioje – 23 metai

Šiuo metu Interpolo ieškomas buvęs Tuniso prezidentas daugiau nei du dešimtmečius buvo prasmegęs korupcijos liūne ir kartu su žmona Leila, socialine rūpyba užsiimančios kompanijos “Basma Association” prezidente, milijardais plovė pinigus.

Valstybės reikalais šis diktatorius rūpinosi labai saikingai – šalį dažnai valdė generolų, į kurių sprendimus per daug nesikišo, rankomis. Karinių pajėgų vadai Tunise turėjo iš esmės neribotą valdžią ir patys galėdavo priimti sprendimus – svarbiausia, tokius, kurie stiprina diktatoriaus pozicijas ir malšina bet kokį pasipriešinimą.

Net praėjusių metų gruodį prasidėjus masiniams protestams ne prezidentas, o generolai nusprendė šaudyti į minią ir grūsti į kalėjimus visus nepatenkintuosius “nepriekaištingu” prezidento vadovavimu.

Pats prezidentas labiau rūpinosi savo įvaizdžiu. Visus prezidentavimo metus jis stengėsi patikti žmonėms. Deja, patiko nebent turistams, mėgusiems fotografuotis prie iš tikro aukso nulietų diktatoriaus skulptūrų. Patiems tunisiečiams toks maskaradas kėlė tik vis didesnį įniršį, mat šalyje nuolat didėjo nedarbas ir skurdas, o diktatorius be paliovos tvirtino, kad gyventojai maudosi prabangoje.

Pabrėždamas, kokie laimingi (ir laimingi būtent jo dėka) yra Tuniso gyventojai, Zine’as el Abidine’as kiekviena proga itin didžiavosi savo ekonomikos reformomis, kurios neva padėjo metinį BVP vienam gyventojui padidinti nuo 1,2 tūkst. JAV dolerių 1986-aisiais iki beveik 4 tūkst. dolerių dabar.

Žinoma, gyventojai to pagerėjimo nepajuto, kaip ir didesnių politinių laisvių bei teisių, kurios buvo deklaruojamos nuo 2002-ųjų, kai Zine’as el Abidine’as įsteigė dvejų rūmų parlamentą, o rinkimuose leido dalyvauti opozicinėms partijoms.

Libijos diktatorius Muammaras al-Gaddafi

Valdžioje – 41 metai

Muammaras Gaddafi yra ilgiausiai valdantis pasaulio diktatorius. Valdžioje jis įsitvirtinęs jau 41 metus ir per juos spėjo ne sykį įrodyti, kad yra vienas žiauriausių ir ciniškiausių tironų mūsų planetoje.

Keturis dešimtmečius vietoje konstitucijos Libijos gyventojai laikosi nurodymų, surašytų “Žaliojoje knygoje” – paties M.Gaddafi parašytame taisyklių rinkinyje, kuriame aiškiai išdėstytos visos gyventojų pareigos bei prievolės (apie teises, žinoma, ten neužsimenama).

Daugelį dešimtmečių Libija yra vadinamoji policinė valstybė, kurioje “tvarką”prižiūri M.Gaddafi smogikai, oficialiai vadinami policijos pareigūnais. Jie šaudo be perspėjimo, o kartais yra pasiunčiami tiesiog sunaikinti vieno ar kito neva prieš valdžią burnojančio kaimo: gyventojai išžudomi, o jų turtas atiduodamas valstybės iždui, sunkiai atsiejamam nuo gerokai išsipūtusios M.Gaddafi kišenės. Visa tai vadinama kova su sukilėliais, o kartais net teroristais.

Paradoksalu, tačiau kaip tik Libija yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, ne tik viešai remiančių terorizmą, bet ir jį finansuojančių, o M.Gaddafi nesibodi kartkartėmis užsakyti vieno ar kito išpuolio. Pavyzdžiui, būtent jo nurodymu buvo susprogdintas keleivinis amerikiečius skraidinęs lėktuvas. Su M.Gaddafi siejami ir keli teroristų išpuoliai Afganistane, Pakistane, Indijoje.

M.Gaddafi apskritai neturi jokių skrupulų. Jį supa ne tik auksas ir prabanga, bet ir moterų armija. M.Gaddafi linksminasi užsisakydamas asmeninius Vakarų atlikėjų koncertus, o kartais užsimoja sunaikinti vieną ar kitą Vakarų valstybę (neseniai jis buvo pasiūlęs nuo žemės paviršiaus nušluoti jam neįtikusią Šveicariją).

Dabar M.Gaddafi linksminasi toliau. Vieniems jis aiškina, kad Libijoje nevyksta jokių protestų, kitus tikina, kad “Al Qaedos” kovotojai pribėrė narkotikų į “Nescafe” kavą ir nuo jos apkvaitę Libijos jaunuoliai nebesuvokia, ką daro.

Jis tikina, kad Libijos gyventojai neturi priežasčių pykti: nuo 2008-ųjų visos už naftą gaunamos valstybės pajamosesą keliauja į gyventojų kišenę ir libiai yra  vieni turtingiausių žmonių pasaulyje.

Tiesa, nedidelė kuopelė Libijos gyventojų iš tiesų yra pasiturintys: jie vien Europoje valdo per 2200 degalinių ar turi įsigiję stambių Europos kompanijų akcijų. Tačiau dauguma, apie 5,6 mln. gyventojų, skursta ir gyvena jausdami nuolatinę baimę bei nuoširdžiai nekęsdami savo tirono.

Štai kodėl manoma, kad jo dienos suskaičiuotos: gyventojai, nors šaudomi ir atakuojami, yra pasiryžę nuversti diktatorių, kad ir kiek laiko bei aukų tai pareikalautų.

Nuverstasis Egipto lyderis Hosni Mubarakas

Valdžioje – 29 metai

Beveik tris dešimtmečius Egiptą valdė paranojiškas, nuotaikų kaitos kamuojamas autokratas, apie kurį buvo sakoma, kad įtarimą jam kelia net nuosavas šešėlis.

30 metų šalyje jis nebuvo atšaukęs nepaprastosios padėties, o tai reiškia iš esmės kone nuolatinę karo padėtį ir nesibaigiančią žmonių baimę bei nesaugumą. Juk kai paskelbiama nepaprastoji padėtis, nereikia specialaus paaiškinimo, už ką kankinama, sodinama į kalėjimą ar skiriama mirties bausmė.

Tiesa, pats H.Mubarakas nebuvo linkęs teptis nei rankų, nei įvaizdžio. Bet kokias represijas šalyje vykdė Vidaus reikalų ministerija ir įvairios saugumo tarnybos, deklaruojančios, kad nėra pavaldžios H.Mubarakui. Tačiau Egipto gyventojai puikiai suvokė, kieno nurodymus vykdo šios tarnybos, ir gyveno nuolat baimindamiesi patirti valdžios susidorojimą.

Matyt, ši baimė ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl egiptiečiai kentė H.Mubarako tironiją ir net susitaikė su mintimi, kad sostą iš jo perims sūnus.

Tarkime, 2005-aisiais egiptiečiai net nėjo į lyderio rinkimus (aktyvumas siekė vos apie 20 proc.), nes niekas netikėjo, kad po jų kas nors pasikeistų. Juk ir pats H.Mubarakas pareiškė, kad vienintelis ir svarbiausias šalies vadovo darbas yra kuo ilgiau išlikti šalies vadovu.

Apskritai H.Mubarakas buvo savimyla, nuolat besistengiantis sukurti savo paties asmens kultą, ir ne tik Egipte, bet ir Vakaruose. Juk būtent jis buvo vadinamas didžiausiu Artimųjų Rytų taikdariu, o ranką jam veržėsi spausti visi JAV ir Europos šalių prezidentai, užsimerkdavę prieš nemalonią tiesą apie engiamus Egipto gyventojus.

Be to, Egipto lyderis buvo trokštamas verslo partneris: jo turtas buvo vertinamas per 40 mlrd. JAV dolerių ir viliojo investuotojų ieškančias valstybes dar labiau nei tariama H.Mubarako charizma ar politinė galia.

Jemeno lyderis Ali Abdullah Salehas

Valdžioje – 34 metai

Jemenas – menkai Vakarams pažįstama šalis, tačiau ir čia prasidėjus neramumams šalies pavadinimas nebeišnyksta iš žiniasklaidos akiračio. Ši šalis itin reikšminga tuo, kad čia veikia viena įtakingiausių “Al Qaedos” grupuočių, su kuria kovojant Vakarams labai svarbi yra Jemeno diktatoriaus Ali Abdullah Saleho parama. Dabar Jemeno gyventojai masiniais protestais primena, kad ir jis nėra joks šventasis.

Tiesa, pats A.A.Salehas save iš tiesų laiko visiškai ne diktatoriumi, o religiniu lyderiu, šalies dvasiniu tėvu. Tačiau jo kumštis – lygiai toks pat geležinis kaip ir kitų Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos diktatorių, o gyventojams jis yra įgrisęs iki gyvo kaulo.

A.A.Salehas laikosi principo, kad vienintelis būdas išvengti chaoso – laikytis griežtos drausmės. Tad jau tris dešimtmečius jis nesileidžia į jokius kompromisus dėl didesnių laisvių ir teisių.

Apskritai žodį “laisvė” jis vadina pasibjaurėtinu ir perspėja, kad visi gyventojai, nusižengiantys šalies įstatymams bei susiklosčiusioms kultūros normoms, bus nubausti “pagal įstatymą”. Ypač žiaurus jis būna prasidėjus grupuočių susirėmimams, kurie Jemene itin dažni. Tuomet A.A.Salehas įsako be pasigailėjimo naikinti visus kovotojus.

Na, o didžiausiu jo nusikaltimu galima laikyti poziciją dėl separatistinės Jemeno dalies Saados. Šis regionas vadinamas Jemeno Darfūru, mat valdžia toleruoja tiek gyventojų žudymą, tiek kankinimą dėl svarbiausio šalies tikslo – vienybės ir harmonijos, kurių A.A.Salehas ir jo patikėtiniai įpratę siekti kulkomis ir sunkiąja artilerija.