Įtakingiausieji 25-čio lietuviai
Pasirengti žaidynėms – per 90 dienų. Tokia užduotis teko Lietuvos sportininkams ir sporto organizatoriams, sulaukusiems kvietimo į 1992 m. žiemos olimpines žaidynes. Aukas sportininkams prieš Barselonos olimpiadą rinko ir tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos pirmininkas Valdas Adamkus, laisvu nuo krepšinio metu jų prasimanymu rūpinosi kiti krepšininkai – Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius panašia užklasine veikla kaip Šarūnas Marčiulionis JAV užsiėmė Ispanijoje.
Inga NECELIENĖ
Faktą, kad komandiniam sportui klestėti reikia stiprių vietinių čempionatų, ypač gerai suprato SSRS aukščiausiosios lygos pirmenybėse kovoję to meto geriausi šalies krepšininkai. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pamatus paklojo 1994 m. šios lygos įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas (iki 2004 m.) Š.Marčiulionis, vėliau įsteigęs platesnę krepšinio sąjungą – Šiaurės Europai skirtą krepšinio lygą, gyvavusią ketverius metus ir žinotą NEBL vardu.
Su Š.Marčiulionio vardu siejama to meto naujovė – privati krepšinio mokykla, kurią jis įkūrė 1992 m. Po poros metų duris atvėrė A.Sabonio krepšinio mokykla.
Nuo pat tada, kai gerokai ištįsusį jaunąjį legendinio „Žalgirio“ vidurio puolėją pagaudavo televizijos kameros, būdavo smalsu: o ką gi pasakė A.Sabonis?
Laikai, santvarkos, rinktinės, krepšinio komandos, pareigos keitėsi, bet ką pasakė A.Sabonis – iki šiol įdomu. Dažniausiai jis sako nedaug, bet ką pasako – retas drįsta ginčytis, nes autoritetai visada teisūs.
Kai Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF), kurios vairą iš Vlado Garasto perėmė 2011 m., padvelkė užkulisiniais politiniais vėjais, A.Sabonis pasakė: aš čia nežaisiu, išeinu. Ir paskui jį susirengė LKF viceprezidentas, vykdomasis direktorius, rinktinės treneris. Tąkart išėjo generalinis sekretorius, o Lietuvos sporto ir krepšinio vėliavnešys A.Sabonis pasakė, kad dar pasiliks.
Kaip sportininkai policininkus išvijo
Pirminei euforijai praėjus po sugrįžimo į olimpinę šeimą pradėti kurti lietuviškos sporto sistemos pagrindai. Po ne itin sėkmingų 1996 m. olimpinių žaidynių savą sportininkų rengimo sistemą ėmė gryninti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir kartu stiprinti finansinę nepriklausomybę garantuojančią pagrindinę pinigų tiekėją – loterijų bendrovę.
Įkurtas aukščiausio meistriškumo sportininkų rengimu besirūpinantis Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), imti steigti atskirų sporto šakų sportininkų rengimo mini centrai.
Dėl vieno tokių centrų – Trakų irklavimo bazės, kurioje geriausi šalies irkluotojai treniravosi dar tada, kai Trakų pilies vietoje styrojo griuvėsiai, sporto bendruomenei ir jos vadovams teko ilgai aiškintis su Vidaus reikalų ministerija (VRM), užsimojusia šią bazę atiduoti Lietuvos policijos mokymo centrui.
Kodėl būsimiesiems policininkams rengti VRM buvo numačiusi šią vaizdingą vietovę ir kas ten iš tiesų būtų vykę, belieka spėlioti, bet tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovas Algirdas Raslanas, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, viceprezidentas Vytas Nėnius, Lietuvos irklavimo federacijos vadovybė surėmę pečius pasiekė, kad nebūtų įgyvendintas 2008 m. pavasarį, prieš pat Pekino olimpines žaidynes, tuomečio premjero Gedimino Kirkilo ir vidaus reikalų ministro Regimanto Čiupailos pasirašytas Vyriausybės nutarimas esą kaip netinkamą naudoti griauti finišo bokštelį.
Priešinga kryptimi pasisukus povandeninėms srovėms nebuvo įgyvendintas ir kitas tų pačių metų rudenį priimtas sprendimas grąžinti visą sporto kompleksą VRM. Trakų irklavimo bazė perėjo KKSD arba, tiksliau, sportininkų rengimu besirūpinančio LOSC globon ir dabar čia ne tik treniruojasi mūsų irkluotojai, bet ir sėkmingai rengiamos nacionalinės ir, pastačius naują bokštelį, tarptautinės varžybos.
Prie aukščiausios valstybinės sporto struktūros – KKSD vairo po porą sykių stojo du dar nuo sovietmečio įvairių sporto institucijų koridoriais vaikščioję buvę sportininkai. 1990–1993 m. KKSD vadovavo iš akademinės aplinkos atėjęs buvęs irkluotojas A.Raslanas, kurį pakeitė buvęs ledo ritulininkas V.Nėnius.
Labiau ir mažiau matomi
Ano tūkstantmečio pabaigoje iš aktyvaus sporto pasitraukė garsiausi krepšininkai, bet 2000-aisiais Sidnėjuje sužibo pora ilgai švietusių ir šildžiusių sporto žvaigždžių – tada pirmąjį olimpinį auksą iškovojusio Virgilijaus Aleknos ir po ketverių metų patikėti neįtikinamu dalyku, kad iš NBA superžvaigždžių sudaryta JAV rinktinė yra įveikiama, privertusio Š.Jasikevičiaus.
Ar abu jie tik garsūs ir daug pasiekę sportininkai, ar ir įtakingi sporto veikėjai – štai koks klausimas. Nors ilgamečio pagrindinio šalies vyrų rinktinės įžaidėjo įkvėpti berniukai į krepšinio aikštes, mažai abejonių, plūdo gausiau nei paskui V.Alekną į disko metimo sektorius, abiejų jų įtaka sportui jo populiarinimo matu neabejotinai gali būti matuojama.
V.Alekna – daugiausiai kartų (keturis) iš visų nepriklausomos Lietuvos sportininkų Metų geriausiojo titulą pelnęs atletas. Jis yra pirmasis lietuvis, išrinktas Europos metų lengvaatlečiu ir UNESCO sporto čempionu. Tai tikras sporto džentelmeno, išorės veiksniams neįveikiamo psichologinio stabilumo ir santūrumo pavyzdys.
Š.Jasikevičius tapo ne tik atsinaujinusios šalies krepšinio rinktinės, bet ir naujosios Lietuvos krepšininkų kartos centrine figūra, po 2003 m. iškovoto ilgai laukto Europos čempionato aukso visą šalį paskandinusia į sunkaus laipsnio euforiją.
Tokį pat jausmą išgyvenome ir prieš šešerius metus, kai 1997 m. vienintelį sykį auksu suspindo Lietuvos krepšininkių krūtinės. Tąkart Budapešte Europos čempionių pakylos link krepšininkes vedė sėkmingą trenerio darbą į ne mažiau sėkmingą politiko karjerą iškeitęs Vydas Gedvilas.
Nors būtų galima ginčytis, ar išėjęs į politiką ir nuo 2004 m. jau trečią kadenciją dirbdamas Seimo nariu, eidamas Seimo pirmininko ir jo pavaduotojo pareigas, jis labiau vertintinas kaip politikos ar kaip sporto veikėjas, bet tai greičiau detalės.
Sunku būtų paneigti pastaruosius porą metų besislapstančio, bet iki tol ryškiai Lietuvos sporto padangėje žibėjusio prieštaringai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo įtaką. Vadinamajam sporto rėmėjui, per kelerius metus sugebėjusiam iki antrosios lygos nustekenti buvusį daugkartinį Lietuvos aukščiausiosios lygos čempioną FBK „Kauną“, tokia patirtis nesutrukdė 2009 m. perimti į skolas įklimpusio Kauno „Žalgirio“ akcijų paketo ir pagal savo dūdelę šokdinti ne tik žaidėjus, klubo vadovybę, sirgalius, bet iš dalies ir Kauno miesto savivaldybę.
Vienybę pakartoti sunku
„Duok Dieve, kad patriotizmo, pakylėjimo būtų tiek, kiek anais laikais. Bet tokį entuziazmą, kokį patyrėme pirmosiose olimpinėse žaidynėse, sunkiai būtų įmanoma pakartoti“, – mintimis grįžęs į pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo metų žaidynes sako A.Poviliūnas.
Klausantis šio nostalgiško pasakojimo atrodo, kad tie laikai, kai ne fondai ir milijonų skirstymas, o nuoširdus noras ir už savo pinigus atstovauti šaliai bei kitiems padėti tą patį padaryti, buvę prieš šimtmetį. Nors iš tiesų – prieš 25 metus.
„Nors mūsų delegacija Albervilyje buvo nedidelė, ją išmėtė po kelis kaimelius, kuriuos skyrė kalnuotos vietovės ir dešimtys kilometrų. Todėl taip jau išėjo, kad kai olimpiniame kaimelyje buvo keliama mūsų vėliava, šioje ceremonijoje Lietuvai atstovavau tik aš – stovėjau vienas ir giedojau himną. Tada susigraudinau, kad kažką pavyko padaryti, ir štai mes esame čia“, – apie pirmąją vėliavos kėlimo olimpiniame kaimelyje ceremoniją, palydėtą vyriška ašara, prasitaria A.Poviliūnas.