D.Radzevičius / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Šiandien jau žinoma mažiausiai dvi dideles žiniasklaidos kompanijas, kurių vadovai ar esminius sprendimus priimantys asmenys minimi nusikaltimų tyrimuose – tai R.Kurlianskis ir G.Vainauskas. Viešai aptariant sudėtingus ir, matyt, labai rimtus nusikaltimus kol kas turime tik tarpinius teisinės sistemos rezultatus ir labai daug nepatikrintos informacijos viešoje erdvėje.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Tačiau jau šiame etape buvęs populiarus politikas Eligijus Masiulis atsisakė visų įtakingų postų ir pažadėjo gintis kaip privatus asmuo. Nes jis yra įtariamas rimtu nusikaltimu.  Nes jo partija aiškiai atsiribojo nuo jo veiklos, kuri sukėlė teisėsaugos įtarimus. Ir jis pats aiškiai pasakė, kad jo veikla šioje situacijoje niekaip nesusijusi su partija. Visgi savo postus jis paliko.

Beveik analogiškoje situacijoje esantis politikas R.Paksas elgiasi kaip visada – viską neigia ir jokių postų neatsisako. Priešingos reakcijos ir dvigubi politikos standartai. bet tai jau nieko nauja. Tiesa, jo partija, panašu, kol kas jo irgi neatsisako. Tai irgi labai iškalbinga.

Tačiau šiame kontekste žymiai įdomesnis ir svarbesnis yra ir žiniasklaidos priemonių elgesys. Turiu omenyje tas, kurių valdymo organuose ar kitose įtakingose pozicijose yra nusikaltimuose minimi asmenys. Logika sako, kad jei būtų laikomasi bent minimalių, politikams taikomų, standartų, nuo pareigų turėjo pasitraukti ne tik minėti asmenys, bet krizinės komunikacijų veiklos turėjo imtis ir pačios bendrovės, ir gal net jų darbuotojai.

Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti.

Juk turi būti paskleista kokia nors aiški žinia – palaikoma, smerkiama, laukiama kažko ir tada bus pasakoma pozicija. Taip pat turi būti aiškiai pasakyta, ar minėti asmenys turėjo kokios nors įtakos tiems klausimams, dėl kurių vyksta tyrimai. Dar svarbiau, kad tų žiniasklaidos priemonių žurnalistams turėtų būtų užtikrinta jų profesinė teisė tinkamai dirbti savo darbą. kaip tai buvo ar yra daroma? Ar tyrimuose minimi asmenys daro kokią nors įtaką kasdieniniam žurnalistų darbui? Logika sako, kad neturėtų turėti jokios įtakos, dar geriau, jei net fiziškai nebūtų greta žurnalistų.

Tačiau jei jau visai rimtai sprendžiant šį klausimą, panašu, jog ateityje gali tekti tokiems atvejams numatyti ir elgesio etikos standartus. Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti ir veikti nekeldami visuomenei nė menkiausio įtarimo, jog ne tik atskiras žmogus, bet ir visa redakcija nesusijusi su nusikaltimu. Jei redakcija nesusijusi, turi kuo greičiau ir aiškiau viešai atsiriboti.

O gal verta padiskutuoti, kaip apskritai turi elgtis redakcijos, jei jų darbuotojai įtariami padarę nusikaltimus?

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. gegužės 30 d.