Vokietija – viena svarbiausių ES atramų, patikima NATO partnerė. Tačiau vokiška mintis yra sukūrusi ir labai žiaurių žemyno pertvarkos planų. Palyginti su jais, NATO ir ES atrodo „laimingi bilietai“.

Pritas Buttaras

Atrodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje apie galimus teritorinius pertvarkymus Rytų Europoje buvo atliktos kelios studijos; per Niurnbergo teismo procesą obergrupenfiureris Erichas fon dem Bach-Zelewski paliudijo, kad šias diskusijas prižiūrėjo Heinrichas Himmleris. 1940 m. pradėta planuoti konkrečiau, ir galop atsirado dokumentų komplektas, pavadintas „Generalplan Ost“. Įvykių grandinę, atvedusią prie „Generalplan Ost“, nustatyti sunku, nes daug su planu susijusių dokumentų sąmoningai sunaikinta paskutinėmis karo dienomis.

Štandartenfiureris Hansas Ehlichas Niurnberge prisipažino buvęs atsakingas už plano parengimą. Nors iki karo pabaigos neišliko nė vieno egzemplioriaus, remiantis jo liudijimu ir fragmentiškais dokumentais bei laiškais, pavyko atkurti didžiąją plano dalį. Nepaprastai svarbus pasirodė dr. Ericho Wetzelio dokumentas „Stellungnahme und Gedanken zum Generalplan Ost des Reichsführers-SS“ („Nuomonė ir mintys apie SS reichsfiurerio generalinį planą ~Rytai~“). Šiame

kritiniame „Generalplan Ost“ įvertinime yra nemažai informacijos apie plano turinį.

Reichskomisariatai

Rengiant planą daug lėmė asmeninės Alfredo Rosenbergo mintys. Jis siūlė buvusią caro imperiją padalyti į kelias dalis – reichskomisariatus: Ostlandą, sudarytą iš Baltijos šalių, Moskoviją, nuo Maskvos nutįstančią iki Uralo ir Barenco jūros, Ukrainą ir Kaukazą. Rosenbergas pageidavo sukurti ir penktą regioną, plačiu ruožu besidriekiantį pietine Sovietų Sąjungos dalimi netoli sienos su Iranu ir Afganistanu, bet Hitleris liepė šios idėjos atsisakyti ir dėmesį sutelkti į keturis regionus vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje.

Šiuo etapu Rosenbergo įtaka jau buvo gerokai pablėsusi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis parašė knygą „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“ („XX a. mitas“), kurioje išsamiai išdėstė rasinę teoriją, ypač akcentuodamas „žydų klausimą“. Nors knyga buvo gerai perkama, nedaug aukšto rango nacionalsocialistų galėjo pasigirti perskaitę visą veikalą ar pripažinti laiką ją naudingu savo įsitikinimų papildymu. Hitleris knygą sukritikavo kaip „medžiagą, kurios niekas negali suprasti“.

Vokiečių planams įsiveržti į Sovietų Sąjungą pasiekus konkretaus ir išsamaus rengimo stadiją, Rosenbergas 1941 m. buvo paskirtas naujai įsteigtos Okupuotųjų Rytų teritorijų reichsministerijos (~Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete~, dažnai trumpintos iki ~Ostministerium~ – Rytų ministerija) vadovu. Tos ministerijos personalo kokybė, mažų mažiausiai, buvo labai marga:

Ministerijas paraginus pagal nustatytas kvotas aprūpinti valstybės tarnautojais naująjį ~Führerkorps Ost~… [šios] tokį paraginimą palaikė puikia proga atsikratyti asmeninių priešų, bjaurių įkyruolių ir nekompetentingų kėdžių šildytojų… [tai lėmė, kad radosi] spalvinga bei atsitiktinė sankaupa gauleiterių, kreisleiterių, Darbo fronto pareigūnų ir įvairiausio rango SA [~Sturmabteilung~, arba „smogiamasis būrys“, paramilitarinis nacių partijos sparnas prieš karą] vadų, kurie civilinėje administracijoje gavo aukštus postus išklausę kelias įžangines paskaitas, perskaitytas Rosenbergo kadrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.