"Veido" archyvas

Sukrečiantį dokumentinį filmą “Karamajus” pažiūrėti prireiks daugiau nei 6 val.

Tarptautinius kino festivalius vis pastebimiau užkariauja drakoniškos trukmės filmai. Vis daugiau režisierių išdrįsta žiūrovams pasiūlyti šešių ar net devynių valandų seansą.

Šiandien 4–6 valandų ar net ilgesni seansai jau nebegąsdina smalsios publikos, kuri galbūt tik neseniai atrado 238 minučių Victoro Flemyngo šedevrą “Vėtrų nublokšti” (1939 m.) ar 540 minučių Ericho von Stroheimo “Godumą” (1925 m.).

Vien 2010 m. skirtinguose festivaliuose sužibėjo trys ypatingi filmai: 6 val. dokumentinis tyrimas “Karamajus” skynėsi prizus Lokarne, 5 val. 32 min. teroristinis epas “Karlosas Šakalas” sukėlė skandalą Kanuose, o 4 val. 30 min. kostiuminė meilės intrigų drama “Lisabonos paslaptys” iškovojo geriausio režisieriaus titulą Rauliui Ruizui San Sebastiane. Du pastaruosius filmus šią savaitę rodo Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”.

Filipinų valandos

Aktyviau prie ilgų filmų pradėjo pratinti novatoriškų formų ieškantis Venecijos kino festivalio meno vadovas Marco Muelleris. 2007 m. jis ryžosi drąsiam eksperimentui pristatyti Filipinų režisierių Lavą Diazą, kurį pats pakrikštijo “ideologiniu naujojo Filipinų kino lyderiu”. Milžiniško uragano siautėjimo momentu ir cunamio nuniokotose salose nufilmuota dokumentinė vaidybinė psichologinė meditacija “Mirtis žavesio žemėje” uždarė salėje programos “Horizontai” lankytojus net devynioms valandoms, o neeilinę pažintį ištvėrę žiuri nariai pagerbė autorių specialiuoju prizu.

Jau kitais metais L.Diazas atplukdė į Veneciją trumpesnės trukmės – 7,5 valandos “Melancholiją” ir atsiėmė pagrindinį “Horizontų” apdovanojimą. Venecijos kino festivalio organizatoriai pasimokė iš planavimo klaidų ir naują filmą išskaidė į tris seansus per dvi dienas. Taip jiems pavyko sulaukti gausesnio lankomumo. Lėtai tekančioje psichologinėje dramoje iš trijų herojų pokalbių aiškėja, kad jie slapstosi nuo karinio persekiojimo, kankinasi apsimetinėdami kitais žmonėmis, susikaupusias emocijas išlieja smurtu ir negali pamiršti prarastų mylimųjų.

Uždrausta dokumentika

2010 m. Honkongo kino festivalyje sensacingai debiutavęs dokumentinis filmas “Karamajus” buvo kuriamas Kinijoje visiškai slaptai. Režisierius Siu Sinas (Xu Xin) nuo pat pradžių žinojo, kad griežtasis Kino biuras niekuomet neleis parodyti rezonansinio filmo šalies kino teatruose. Oficialūs Kinijos vadovai yra linkę nutylėti siaubingo gaisro Karamajaus mieste aplinkybes ir tragiškas pasekmes, draudžia rašyti apie tragediją spaudoje ir nenori, kad visuomenė išgirstų sielvartaujančių ir pyktį liejančių liudininkų pasakojimus.

Priminsime, kad 1994 m. gruodžio 8 d. per dainų ir šokių šventę 323 žmonės (daugiausia 6–14 metų vaikai) žuvo liepsnose ir dar 130 nukentėjusiųjų patyrė sunkias traumas, nes iš užsidegusio kultūros centro pirmiausia buvo evakuojami komunistų partijos lyderiai, turtingiausi verslininkai ir miesto vadovai. Šešių valandų trukmės filmą sudaro paslaptingomis aplinkybėmis gauti archyviniai kadrai prieš gaisrą ir po jo, atviri emocingi pokalbiai su vaikų tėvais ir vieninteliu per stebuklą išsigelbėjusiu jaunuoliu.

Lokarno kino festivalis neeilinio formato “Karamajų” įtraukė į pagrindinę konkursinę programą. Nespalvotame filme be užkadrinių komentarų ir muzikinio fono vyrauja statiški vaizdai, kurie neišgąsdino žiūrovų ir vertintojų. Keturi apdovanojimai Šveicarijoje reiškia, kad “Karamajų” būtina pamatyti, o leidinys “Variety” neabejojo, kad svarbusis filmas bus minimas kiekvienoje dokumentinio kino istorijos knygoje. Dabar šis kūrinys intensyviai rodomas JAV festivaliuose ir dažnai kartojamas MoMa muziejaus kino salėse. Prodiuseriai mąsto apie galimybę šiek tiek sutrumpinti “Karamajų”, kad filmas taptų dar lengviau pasiekiamas ir geriau matomas.

Teroristinės intrigos

5 val. 32 min. teroristinis epas “Karlosas Šakalas” išprovokavo skandalą dar prieš 2010 m. Kanų festivalio pradžią. Meno vadovas Thierry Fremmaux siekė Olivier Assayaso filmui rezervuoti vietą oficialiame konkurse, o festivalio direktorius Gilles’is Jacobas kategoriškai pasipriešino, kad televizijos “Canal Plus” užsakymu sukurtos Venesuelos revoliucionieriaus Ilicho Ramirezo Sanchezo biografijos nominavimas “Auksinės palmės šakelei” prieštarauja renginio reglamentui.

Vis dėlto į viešąją erdvę išsiveržęs įtakingiausių organizatorių konfliktas baigėsi po savaitės paskelbtu vieninteliu seansu ne konkursinėje programoje. Beje, “Karlosas Šakalas” tapo ryškiausiu Kanų festivalio įvykiu. Lygiai vidurdienį į “Lumiere” salę susirinkusi publika nenorėjo skirstytis beveik šešias valandas.

Prodiuserių prašymu O.Assayasas nukirpo dvi valandas ir sutrumpino “Karlosą Šakalą” iki 2 val. 45 min. Išėjo radikaliai kitoks filmas be gausybės intriguojančių momentų ir nutylėtų istorinių faktų, o kritikai primygtinai rekomendavo žiūrėti ilgesnę versiją, kuriai pirmenybę teikia festivaliai.

18 mln. JAV dolerių kainavęs ir septynis mėnesius filmuotas “Karlosas Šakalas” teoriškai laikomas televiziniu filmu, susidedančiu iš trijų serijų. Tačiau įpratusiems prie bukų Pietų Amerikos serialų ir pigių muilo operų nereikėtų klaidingai suprasti žodžio “televizija” ir nuvertinti kokybiškų filmų. Lietuvos televizijų programos fantastiškai praturtėtų, jei jų vadovai pagaliau atkreiptų dėmesį į tokius šedevrus kaip “Karlosas Šakalas” arba nusipirktų Didžiojoje Britanijoje prodiusuojamų aukšto lygio televizijos filmų, kurių platesne sklaida draugiškai rūpinasi tarptautiniai kino festivaliai.

Gaila, kad praleidome progą pamatyti režisierių Juliano Jaraldo, Jameso Marsho ir Annando Tuckerio sulipdytą kriminalinių nuarų (pranc. film noir – juodasis kinas) trilogiją “Red Riding Trilogy” pagal britų rašytojo Davido Peace’o romanus. Gėdingą korupciją Anglijos policijoje, žiauriais išpuoliais pagarsėjusio Jorkšyro skerdiko persekiojimą ir kitus 1974, 1980, 1983 m. rezonansinius nusikaltimus nagrinėjantys filmai glaudžiai susiję. Jų bendra trukmė išsitęsia iki komerciniam repertuarui komplikuotų 4 val. 53 min.

Norėtųsi paminėti dar vieną filmą – dramą “Tai – Anglija 1986″. Šis 3 val. 5 min. filmas buvo puikiai įvertintas Stokholmo ir Roterdamo kino festivaliuose, kuriuose pateko į žiūrovams labiausiai patikusių filmų dešimtuką. “Tai – Anglija 1986″ būtų kiekvienos lietuviškos televizijos puošmena, bet kažkodėl mūsiškiai filmų žvejai nepastebi skaniausių žuvų ir renkasi kartoti šimtus kartų matytą “Titaniką”.

Lisabonos formos

“Kino pavasariui” pasirinkta XIX amžiaus aristokratiškų jausmų kostiuminė drama “Lisabonos paslaptys” taip pat egzistuoja daug ilgesnės šešių valandų televizinės versijos, kurią išdrįsęs rodyti Roterdamo kino festivalis lengvai pardavė visus bilietus į abu ketvirtadalį paros užimančius seansus.

Režisieriui R.Ruizui labiau patinka dinamiškesnis 4 val. 32 val. kino spektaklis, kuriame nereikia stabdyti ritmo ir kiekvieną valandą kurti dirbtinių intrigų būsimoms serijoms. Per 14 savaičių už 2 mln. eurų biudžetą ambicingai nufilmuotos “Lisabonos paslaptys” labiau primena teatrą, nes režisierius pasirinko komplikuotai ilgų epizodų taktiką ir naudojo minimalistinį montažą. Kiekviena sudėtinga scena būdavo surepetuojama iki smulkmenų, kad daugiau nei dešimt aktorių tiksliai žinotų savo įstojimo akimirką prieš 7–9 minutes įjungtą ir tarp autentiškų dekoracijų nuolat judančią kamerą.

Klastingos ligos prislėgtas maestro R.Ruizas viešai paskelbė, kad “Lisabonos paslaptys” bus tikriausiai paskutinis filmas 39 metų karjeroje. Tačiau įveikęs sveikatos problemas ir sulaukęs tiek pagyrimų režisierius jau galvoja apie dar vieną didelį filmą pagal kitą Camilo Castelo Branco romaną.

Daugiau – visiems geriau

Ilgesnes versijas mėgsta ir pripažinti Holivudo režisieriai. Dažniausiai originalioje versijoje nepanaudoti epizodai tampa puikiu įrankiu paskatinti naują pardavimo bangą. Jamesas Cameronas praėjusią vasarą išleido aštuoniomis minutėmis papildytą “Įsikūnijimą”, o po dviejų mėnesių į DVD kolekcinį rinkinį sudėjo dar 45 minučių intriguojančių epizodų (tarp jų – Žemėje nufilmuotą prologą).

Kai kuriais atvejais ilgesnė versija smarkiai pagerina įspūdį ir paaiškina herojų poelgių motyvus. Taip nutiko serui Ridley Scottui, kuris DVD versijoje pateikė 48 minutėmis pailgintą “Dangaus karalystės” versiją ir gavo aukštesnius kritikų pažymius nei kino teatrų repertuarams pritaikytas trumpesnis 2 val. 25 min. filmas. Francio Fordo Coppolos karinis šedevras “Mūsų dienų apokalipsė” 2001 m. Kanų festivalyje prisistatė 53 minutėmis įdomiai ištęsta versija, kurios žiūrovai tikrai nepervargo 3 val. 17 min. seanse ir pamatė visiškai naujų scenų.

O Quentinas Tarantino jau ketverius metus žada nustebinti trilerio “Nužudyti Bilą” (repertuaruose jis buvo išleistas dviem atskirais filmais) išplėstine penkių valandų versija, kurioje chronologine tvarka sudėliota matyta medžiaga pasipildys niekur nerodytomis scenomis.