Ekonominei padėčiai Ispanijoje ir Italijoje tik blogėjant, vis realesnis atrodo euro žlugimas. Tokiu atveju ne tik euro zonoje, bet ir visoje ES iki rekordinių aukštumų pakiltų nedarbo lygis, o akcijų pavidalu būtų prarasti trilijonai eurų.

Kol italai pučia dulkes nuo užsilikusių lirų, o graikai senų paltų kišenėse ieško drachmų, Lietuvos finansų ministerijos atstovai, paklausti, kaip euro žlugimas atsilieptų mūsų šalies eksportui, į klausimą atsako klausimu: “Kokį majų kalendorių skaitote?”
Tikėkimės, teisūs tokie optimistai kaip jie, o ne viltį dėl euro vis labiau prarandantis Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi, žlugimo scenarijui besirengiantys kitų Europos šalių lyderiai ar panikuoti vis labiau imantys Europos verslininkai. Ką jau kalbėti apie tai, kad būtent bandymui išgelbėti eurą nuo žlugimo buvo skirtas ir praėjusią savaitę Briuselyje vykęs Europos Vadovų Tarybos susitikimas.

Grėsmė – vis realesnė

Politikams svarstant įvairius scenarijus – ne tik kaip išgelbėti eurą, bet ir kaip paskatinti euro zonos bei visos ES ekonomikos augimą, pasaulio žiniasklaida vis garsiau kalba apie tai, kad euro likimas jau nulemtas, ir tik laiko klausimas, kada bendros ES valiutos apskritai nebeliks. Kartu skaičiuojama, kokių pasekmių valiutos žlugimas turėtų kiekvienos euro zonos šalies, visos ES, galiausiai – viso pasaulio ekonomikai.
Vokietijos analitinis savaitraštis “Der Spiegel” tokio scenarijaus pasekmes vadina katastrofiškomis. Niūriai prabilo ir ne taip seniai linksmumu spinduliavęs minėtas Europos centrinio banko vadovas M.Draghi, kuris ką tik aiškino, kad blogiausia – jau praeityje, euro zona stabili, o investuotojai atgauna pasitikėjimą ES rinka. “Jūs – pirmoji karta, užaugusi be senųjų ES šalių valiutų. Tikėkimės, kad jums ir neteks su jomis susipažinti”, – žurnalistams nelinksmai prasitarė euro zonos sarginiu šunimi vadinamas pareigūnas.
Kaip pabrėžia “Der Spiegel”, tokie žodžiai byloja, kad padėtis nepaprastai rimta, nes anksčiau ECB vadovui viešai kalbėti apie grįžimą prie senųjų valiutų nė minties nebūtų kilę.
Labai tikėtinu euro žlugimą vadina ir Vokietijos “Deutsche Bank” analitikai, kurie kasdien susiduria su privačiomis bendrovėmis, besirengiančiomis su verslo partneriais Madride ar Barselonoje netrukus vėl atsiskaitinėti pesetomis. O štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi rengiasi pradėti naują rinkimų kampaniją, paremtą būtent grįžimo prie liros idėjomis.
Nieko nebėra neįmanomo – dulkes nuo senųjų drachmų ar markių banknotų gali tekti nupūsti ir graikams ar vokiečiams. Tačiau tokiu atveju Europoje prasidėtų tikras košmaras: politikams, verslininkams, gyventojams beliktų stebėti, kaip aižėja ekonomika. Juk tektų perrašyti milijonus sutarčių, verslo sandorių, ketinimų protokolų. “Visą Europą apimtų giliausia recesija”, – gąsdina “Der Spiegel” analitikai, prognozuodami, kad tuomet liktų tik dvi išeitys: arba drastiškai didinti mokesčius, arba užkrauti finansinę naštą gyventojams infliacijos pavidalu.
Vis dėlto nuostoliai būtų tokie dideli, kad ir šios priemonės nedaug gelbėtų. Štai Olandijos banko ING analitikai apskaičiavo, kad per pirmus dvejus metus nuo euro žlugimo vien euro zonos šalių ekonomika susitrauktų 12 proc., o tai yra apie trilijoną eurų. Tai reikštų, kad recesija, prasidėjusi bankrutavus JAV bankui “Lehman Brothers”, atrodytų lyg mažytis nesklandumas.

Šokas eksportuotojams ir bankininkams
Itin skaudų smūgį, “Der Spiegel” vertinimu, žlugus eurui patirtų visos ES, o ypač euro zonos šalių, eksporto sektorius.
Vokietijos centrinio banko duomenimis, vien Vokietijos eksportas į labiausiai pažeidžiamas euro zonos šalis – Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Kiprą, Airiją 2010 m. viršijo 200 mlrd. eurų (vien Italijai šiuo metu tenka beveik pusė šios sumos). Dar apie 90 mlrd. eurų vertinamos tiesioginės Vokietijos investicijos į šias valstybes.
Šveicarijos banko “Credit Suisse” analizė atskleidžia, kad ne mažesnį šoką patirtų ir Europos bankai. Pavyzdžiui, jeigu Airija, Portugalija, Ispanija ir Italija prisijungtų prie Graikijos ir paliktų euro zoną, bankrutuotų 29 stambūs ES šalių bankai, nes jie iš viso prarastų apie 410 mlrd. eurų.
Tačiau gal visi šie juodieji scenarijai – pernelyg žiaurūs, kad eurui būtų leista žlugti, ir verta tikėtis, jog padėtis vienaip ar kitaip bus išspręsta?

Padėtis tik blogėja
Deja, Briuselyje besitariantiems politikams ne kažin ką sekėsi sugalvoti, nes ekonomika bet kuriuo atveju rieda tik žemyn. Darosi akivaizdu, kad nepadeda jokios, net labiausiai apgalvotos ir pamatuotos priemonės, kurios suveikdavo ankstesniais kartais. Pavyzdžiui, Ispanijos politikai mėnesių mėnesius svarstė, kaip gelbėti šalies ekonomiką, ir nusprendė, kad reikalus pataisytų maždaug 100 mlrd. eurų finansinė injekcija. Tai turėjo nuraminti investuotojus ir kartu sumažinti skolinimosi palūkanas. Atsitiko visiškai priešingai: Ispanijos skola išaugo nuo 70 iki 80 proc. BVP, o dėl to skolinimosi kaina ėmė ne kristi, bet dar labiau išaugo.
Tas pats gresia ir eurui. Priemonės, kuriomis tikimasi išsaugoti gyvybę Bendrijos valiutai, gali nusinešti ją į kapus. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vykusiame Europos viršūnių susitikime buvo pasiūlytos kelios išeitys. Pirmiausia siūloma leisti ES koreguoti euro zonos šalių, kurių biudžeto deficitas viršys 3 proc. BVP, biudžetą. Kaip pabrėžia „The Financial Times” analitikai, Europos Komisijai pasiūlyta sudaryti biudžeto mažinimo planą atskirai kiekvienai šaliai, viršijusiai nustatytą deficito ribą. Kartu ES valdžia galės skirti baudas valiutų sąjungos narėms, viršijančioms nustatytą biudžeto deficito viršutinę ribą – 3 proc. BVP.
Deja, iš karto atsiduriame aklavietėje: Europos Komisijos parengtoms priemonėms ir sankcijoms balsuodamos turės pritarti visos likusios ES valstybės. O kaip parodė praėjusių metų patirtis, toks vieningas balsavimas yra utopija. Juk kovo mėnesį tik 25 iš 27 ES šalių pasirašė biudžeto sutartį, pagal kurią valstybės įsipareigojo laikytis „auksinės biudžeto disciplinos taisyklės”. Ir nors nuspręsta, kad pakanka ir 25 savanorių, o Didžioji Britanija ir Čekija gali pasilikti prie savo nuomonės, sutartis vis tiek dar neįsigaliojo ir veikti pradės nebent nuo kitų metų sausio, bet euras tiek laiko laukti nebegali.
Be to, ES šalims praėjusią savaitę pasiūlyta tarpusavyje suderinti sprendimą keisti valstybės skolos dydį: tam, kad viena ar kita šalis galėtų padidinti savo valstybės skolos dydį, ji turės derinti savo sprendimą su kitomis ES šalimis. Priešingu atveju jai gali būti uždrausta priimti paramą iš Europos centrinio banko ir ES. Bet ir tokia užduotis – suderinti skolos dydį – labai sunkiai įsivaizduojama praktiškai, nes derinimas gali užtrukti per ilgai.
Taigi, kaip matyti, jokių naujų dviračių Europos vadovai neišrado, o senųjų “ienos” gerokai aplūžusios. Belieka tikėtis arba stebuklo, arba rimtai ruoštis euro žlugimui ir iš naujo perskaičiuoti, kaip tokiu atveju keistųsi Lietuvos ir bet kurios kitos šalies svarbiausi ekonomikos rodikliai – BVP, eksporto apimtys, nedarbo lygis.