Algirdas TOLIATAS
Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

Mk 14, 1–16

Sankalba prieš Jėzų

Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio.“

Patepimas Betanijoje

Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį. Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi.“

Judo išdavystė

Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Pasiruošimas Velykų vakarienei

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Verbų sekmadienį Kristus garbingai kaip pranašas įžengė į Jeruzalę. Jį pasitiko minios žmonių su palmių šakelėmis, gėlėmis, nes atėjo Mesijas, kuris, kaip išpranašauta, išgelbės Jeruzalę ir Dievo tautą, ir džiaugsmingai šlovino tą, kuris ateina Viešpaties vardu. Tik džiūgavo ne visi, kiti žiūrėjo labai skeptiškai, nedrąsiai ir net kaip į grėsmę. Romėnų valdomiems žydams tais laikais nebuvo lengva gyventi. Vis dėlto būdami puikūs derybininkai jie sugebėjo išsireikalauti geresnių sąlygų nei bet kas kitas visoje imperijoje. Todėl smarkiai nuogąstavo, kad gali prarasti tai, ką turi, ir abejojo, kad tai net ne Mesijas, ne atpirkėjas, gal taip tik atrodo, gal Dievo Žodis netikras. Ir štai padariniai: nė savaitei nepraėjus ta pati minia šaukia: „Ant kryžiaus jį!“ Evangelijoje išryškinamas didelis kontrastas. Ne veltui sakoma, kad meilę nuo neapykantos skiria tik vienas žingsnis, ir viskas lengvai apsiverčia. Užtenka tik propagandos ir nieko nebelieka iš tikėjimo, taurių pojūčių, mes puolam naikinti, laužyti, plėšyti, deginti, jeigu tik neturim gilesnio pamato – pasitikėjimo Dievu. Nesugebam pažvelgti iš aukščiau atviru dievišku žvilgsniu, remiamės vien emocija. Pervertinam vienus ar kitus įvykius, nesam pakankamai atidūs ir neįsiklausome, todėl vieną dieną laiminame, o kitą dieną smerkiam.

Dievo tauta apsigavo. Žmonės neatpažino Mesijo. Kristus atjojo ne ant žirgo kaip karaliai, bet ant asilaičio. Biblijoje tai švelnumo simbolis – Dievas įžengia į mūsų gyvenimą savęs neprimesdamas. Vadinasi, jei nebūsim pakankamai atidūs, nepastebėsime. O asilaitis įžengęs į Jeruzalę ir matydamas, kaip žmonės meta palmių šakas, gėles jam po kanopomis, pasijuto labai svarbus ir reikšmingas taip pasitinkamas. Toks vadinamasis „Jeruzalės asilaičio sindromas“ dažnai ištinka ir mus – mes greitai susigundom, susireikšminam ir elgiamės atitinkamai, pakylam savo akyse – štai koks aš krikščionis, aš ir aukoju, ir į Mišias einu, ir galiu visus pamokyti, kaip reikia elgtis, ir pasakyti, kaip kam reikia gyventi. Ir tada labai skaudu, jei kas neatitinka mūsų lūkesčių.

Turėtume gyventi kaip nuolankusis asilaitis, nešantis Kristų, pilni Dievo malonės, tyliai džiaugdamiesi ir gyvenimu liudydami Kristų, suprasdami, kad palmių šakelės ir gėlės po kojomis metamos ne dėl mūsų nuopelnų. Jeigu būtume nuolankūs, susitikę su žmonėmis nesistengtume įgrūsti, įpiršti savo nuomonės, savo pozicijos, ir manytume taip: aš esu Dievo šventovė, bet mano šventumas ateina ne iš manęs, o dėl to, kad Kristus gyvena manyje, todėl esu be galo turtingas, jis yra mano paguoda ir mano jėga, mano stiprybė. Šventajame Rašte sakoma, kad viską, ką turime, esame gavę – ir kūną, ir sielą, ir protą, visus talentus – viskas yra duota. Tai kuo puikuotis? Belieka tik dalytis ir kurti aplink save gražesnį pasaulį. O kaip dažnai mus pagauna puikybė, įsijaučiam, galvojam, kad viską galim.

Tas nutiko ir vyriausiesiems kunigams. Jie manė, kad yra gudresni, taip norėjo viską kontroliuoti ir laikyti savo rankose, kad neatpažino Mesijo, ateinančio pas juos, neatpažino ir Dievo. Dievas ir šiais laikais ateina būtent taip – ant asilaičio į mūsų jeruzales, į mūsų širdis, ne ant galingo žirgo. Retas iš mūsų mato regėjimus, labai mažai su kuo Dievas kalba tiesiogiai. Dažniausiai Dievas kalba tarp eilučių, per gyvenimiškas situacijas ir dažniausiai per nepatogius žmones, net per asilus. Tik mes pasijuntam nepatenkinti ir pasipiktinam – kaip čia dabar asilas į mano miestą, su asilais nenoriu turėti nieko bendra. Susikoncentruojam ne į Kristų, kurį šis atneša, nematom jo atėjimo, neskaitome tarp eilučių, įžiūrim tik nepatogų žmogų ar situaciją ir nesugebam priimti Dievo.

Mus, kaip ir skeptiškuosius jeruzaliečius, kamuoja daugybė baimių. Kartais net nematomos mūsų baimės nusveria svarstyklių „keistis ar nesikeisti“ lėkštelę. Kuo didesnė struktūra, kuo senesnė, tuo stipresnės tradicijos, bet jei labai seniai darome vieną ir tą patį, nesame apsaugoti nuo sustabarėjimo. O jei matome, kad jau blogai, jau reikia 
 truputėlį prasijudinti, tai kodėl neįsileidžiame Mesijo į savo jeruzales? Nes giliai širdy bijom, kad nebūtų dar blogiau. Dabar bent jau žinom, kad blogai, bet žinom ir kaip gyventi su ta liga. O jei pasijudinsim, tai dar neaišku, ar pasveiksim arba kiek tai kainuos, o gal dar numirsim besveikdami tiek energijos praradę. Ir jau visai nesam tikri, kad pasveikę mokėsim gyventi. Reforma? O jei liksim be darbo? Sakom, kad norim geresnio gyvenimo, bet nepageidaujame nieko daryti. Kad įvyktų pokytis, reikia pasitikėti Dievu, nes viskas Jo rankose, bet mes turime apsispręsti ir rinktis. 

 Evangelija kviečia tapti sąmoningesniems, atsakingesniems, nepasiduoti provokacijoms, paviršutiniškiems teismams. Didžioji Savaitė yra vertikali vertybinė skalė, ji taurina mūsų gyvenimą, užpildo ir įprasmina. Dievo Motina mums yra pavyzdys. Ne todėl, kad nekaltoji Švenčiausioji Mergelė nuolat stovi altoriuje su rožiniu rankose. Iš tikrųjų Kristus ją palieka mums po kryžiumi kaip didžiausią dovaną ir atramą, nes ji net matydama savo vienatinį sūnų mirusį nepraranda pasitikėjimo Dievu. Dėl to ji yra tikėjimo motina, be galo tvirta, stipri. Turime tapti Marijos vaikais ir būti tvirti bei stiprūs kryžiaus akivaizdoje. Būti geriems, kai viskas daugiau ar mažiau gerai, kai viska sudėliota ir funkcionuoja, kai visi vienas kitam malonūs, nėra labai sudėtinga. Bet kai taip nėra, kai kyla įtampa, nepasitenkinimas, kai esame nesuprasti, atstumti, išlikti po kryžiumi ir neprarasti šalto proto, blaivumo ir meilės nėra paprasta. Kristus, jau žinodamas, kaip mirs, Didįjį ketvirtadienį per Paskutinę vakarienę mazgoja savo mokiniams kojas. Tai raktas į Eucharistiją, į Komuniją. Kai suvoksime, kas yra kojų mazgojimas, kai apsinuoginsime ir pripažinsime sau ir kitiems savo nuodėmingumą, nebevaidinsime ir pajėgsime priimti kitus su savomis bėdomis ir nepasmerkti, tada prasidės eucharistiniai stebuklai – duonos padauginimas. Iki tol vyksta tik pasiruošiamieji darbai, bet mes paprastai tik jais ir užsiverčiame.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m