2013 Lapkričio 10

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

veidas.lt


Netrukus knygynuose pasirodys trečiasis lietuvių rašytojos, filosofės Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Visas kūrinys, kaip ir ši jo ištrauka, kurią šįkart siūlome, pasižymi labai žaismingu literatūriniu stiliumi ir linksma ironija. Ši knyga tikrai privers jus bent jau šyptelėti.

Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.
Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenuvaliau.
Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.
Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.
Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.
Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nė vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nė kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalytas.
O ji padalijo. Padalijo mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau, vos ją pamatęs.
Stovėjo tarp durų pasišiaušus. Pasakiau „atsiprašau“ ir bandžiau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal nujaučiu, kad padarysiu jai ką nors blogo, ir niekur nesitraukė. Tada ją tiesiog pastūmiau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau.
Nesuprantu, kodėl ji taip padarė. Kodėl privertė ją įsimylėti.
Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė bjauri. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios aš norėjau. Jos oda buvo labai tamsi, rudai mėlyna. Plaukai kvailai nudažyti pusiau baltai. Viena akis tamsesnė už kitą, nors net ir ta šviesesnė pakankamai ruda. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negalima suprasti, ką jos galvoja, tik žiūri tom savo anglinėm duobėm, lyg norėtų kažką iš tavęs atimti, per tas skritulines duobes ištraukti, arba atvirkščiai, kažką, ko niekam nereikia, perduoti. Man niekada nepatiko žmonės, kurie man ką nors daro manęs neatsiklausę, ir visai nesvarbu, ar duoda, ar ima.
Be to, ji visą laiką šypsojosi. Aš ją pastūmiau, o ji šypsojosi, lyg tik to ir tebūtų norėjusi.
Žodžiu, man buvo bjauri. Todėl pastūmiau ir nuėjau.
Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei mane kas užhipnotizavo. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau mašinos raktus. O tai reiškė, kad turiu grįžti į vidų. Aišku, ji vėl stovėjo tarp durų. Nežinau, ką darė tas kelias sekundes, kol buvau nusisukęs, bet atrodė dar labiau susivėlusi. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos pernelyg grakščios. Pagalvojau, kad jeigu jinai mane pabučiuotų, turbūt numirčiau.
Kai priėjau, ji pasakė „atsiprašau“, nesupratau, už ką. Turbūt suvokė, kad galėtų mane nužudyti vien bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės.
Jos kaklas buvo toks ilgas, atrodė švelnus, jei paliesčiau, numirčiau. Prisižadėjau niekada to nedaryti.
Ji tikrai be reikalo buvo prisikabinusi tiek grandinėlių su visokių spalvų ir dydžių kristalo burbulais. Gal ir ne kristalo, nežinau. Koks skirtumas, vis tiek ant jos kūno visi burbulai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Pakėliau vieną pažiūrėti.
Atitrauktas nuo jos kristalas pasidarė ryškiai raudonas, perregimas, lyg praradęs atramą. Nemėgau daiktų, kurie tarsi neturėjo esmės, todėl paleidau karoliuką. Jis buvo toks sunkus, kad atsitrenkęs į jos krūtinę barkštelėjo.
Nesupratau, kam jai reikia ant savęs susikabinti šituos stiklus. Neabejoju: ji žino, kad suteikia jiems gyvybę, kad be jos jie – niekas. Bet juk negalima visko, kas be tavęs tampa beprasmiai, visą laiką nešiotis su savimi. Pagalvojau, kad turbūt ji yra labai geras žmogus, nes be jokio pasipriešinimo esmę suteikė ir man, padarė mane dar vienu dirbtiniu kristalu, kuris, atskirtas nuo jos, tampa neryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas.
Turbūt prieš ją stovėjau gana ilgai, nes ji baigė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada priėjo ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad vos nepargriuvau.
– 1:1, – pasakė. Ir įėjo į vidų.
{…}

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...