3 klausimai  Psichoterapeutui Albertui Daugvilai

– Bėgant maratoną neišlaikė fiziškai gerai parengto kariškio širdis. Nors pagalba pradėta teikti praėjus maždaug 4 min. po to, kai žmogus sukniubo, gyvybės išgelbėti nepavyko. Kas, jūsų nuomone, skatina žmones siekti ypatingų rezultatų? Kas verčia persitempti?

– Motyvai tokiais atvejais kyla iš dviejų šaltinių. Vienas – vidinis. Siekiama įveikti save, savo kūno nuovargį, norima valios triumfo, sakytume – dvasios pergalės prieš kūną. Žmogus tada gali sau sakyti: aš sugebu, aš stiprus. Žmogus tarsi priima sau pačiam mestą iššūkį: aš galiu tai įveikti. Maratonas, net jeigu šioje rungtyje nebūsi pirmas, – tai fizinių pajėgumų įrodymas sau pačiam.

Kitas šaltinis labiau priklauso nuo išorės. Žmogus lygina save su kitais. Jis siekia rungtyniauti, būti pirmas, nori įrodyti, kad gali įveikti kitus. Sportininkai be to netaptų prizininkais, čempionais. Nuo kitų esame priklausomi dar ir tuo, kad gauname dėmesio. Tai labai žmogiška – siekti, pasiekti, turėti iš to ne vien žmogiškos, bet ir materialinės naudos.

– Kol kas viskas skamba taip, tarsi kalbėtume apie normą. Tačiau prie mirties privedęs persitempimas nėra norma. Iškyla ribų klausimas.

– Akivaizdu, kad keblumų ir nelaimių pačiam žmogui gali pridaryti maksimalizmas, arba hipermotyvacija. Tada siekiama trūks plyš pasiekti rezultatą. Nesėkmė gali sukelti sunkių išgyvenimų: aš nevykėlis, pralaimėti gėda. Tai kraštutinumas. Toks ekstremalumas nėra sveikintinas bruožas. Galbūt tam tikrais atvejais tai skatina pasiekti išties išskirtinį rezultatą, tačiau tai veikiau išimtis.

Mūsų darbo vaisių priklausomybė nuo motyvacijos yra nemažai tyrinėta. Jei mažai stengiamės, mūsų efektyvumas menkas, dirbame prastai. Jei labiau stengiamės, rezultatai gerėja. Tačiau jeigu dar labiau stengsimės, mūsų efektyvumas nebedidės. Dar didesnė pastanga gali privesti prie to, kad rezultatai ims blogėti, kartais net staigiai. Įsivaizduokime, kad kas nors priremia kitam žmogui pistoletą prie smilkinio: padaryk tą, padaryk aną, nes būsi nušautas, – darbo efektyvumas kris taip pat žiauriai, kaip jo siekiama. Stresas sukausto žmogų, kuriam grasinama. Pasirodo, efektyviausiai dirbame, kai mūsų motyvacija ganėtinai vidutinė. Mums rūpi rezultatas, tai svarbu, tačiau užduotis nėra gyvybės ir mirties klausimas.

Nekalbant apie šį atvejį, o žvelgiant apskritai – galimas hipermotyvacijos ir nepatyrimo derinys. Žmogus plėšosi, o savo kūno signalų skaityti nemoka: pavojingo persitempimo ženklai laikomi silpnumu, kurį galima įveikti.

– Prieš kokį šimtą metų apie tokią mirtį būtų pasakę: persitempė vyras, tokia Dievo valia. Šiais laikais ieškoma atsakingų žmonių.

– Taip, buvo laikai, kai žmogus jautėsi bejėgis prieš likimą, gamtą. Dabar žmogus jaučiasi daug žinantis, mano esąs savo likimo kalvis. Jaučiasi stipresnis, bet kartu plečiasi atsakomybės erdvė. Kadangi atsakomybės našta didelė, daugėja kalbų apie tai, kas, vaizdžiai šnekant, yra kaltas.