"Veido" archyvas

Pastaruoju metu vis lekiantį Rafailą Karpį pagauti nelengva. “Pats jaučiuosi tarsi visur manęs būtų pilna”, – pašmaikštauja atbėgęs į pokalbį tiesiai iš vieno televizijos klipo filmavimo. Mylintis, filosofiškas, pasinėręs į vidinius apmąstymus ir kartu nepaprastai šmaikštus, mėgstantis humorą, optimistas ir labai guvus jis nemėgsta visko, kas tuščia ir beprasmiška…

Šviesus atminimas

Ir vis dėlto tądien mačiau Rafailą mąslų, kiek pritilusį. “Kaip tik šiandien sukanka lygiai metai nuo mamos netekties, o aš vis dar pratinuosi prie to. Nemaniau, kad tai taip ilgai užtrunka, kad taip ilgai jausiu nesaugumo jausmą. Vis neapleidžia jausmas, kad likau dar kažko taip ir nepadaręs. Ir tas neapibrėžtumas silpnina, ypač naktimis, kai lieki tik su savimi. Gal tai rodo, kad vis dar esu labai pažeidžiamas?” – atsidūsta ir vienu dideliu kavos gurkšniu tarsi nuplukdo tą ypatingai slaptų išgyvenimų proveržį vėl gilyn į širdį…

Kai sieloms trūksta šilumos…

"Veido" archyvas

Grimo kambaryje gimsta don Bazilijo iš “Figaro”

Netrukus prabylame apie tai, kad būtent iš mamos ir tėvo Rafailas perėmė supratimą apie orumą, sąžiningumą, tarpusavio užuojautos svarbą, kad didžiausia vertybė gyvenime yra šeima. “Ir rūpestis vienų kitais. Vien tai, kad nešioju vardą, kurį gavau močiutės sesers Rajos garbei, rodo daug ką, – sako gimęs, užaugęs ir šiuo metu su tėvu ir mylimąja, Kauno dramos teatro aktore Neringa Nekrašiūte gyvenantis sostinės Antakalnyje žydų tautybės dainininkas.

– Mano senelio trys broliai prieš pat karą išsibarstė į Meksiką, Argentiną, Palestiną. Ir kas nuostabiausia, kad būtent pastaraisiais metais, net po penkiasdešimties metų tylos, atsirado man nepažįstamų giminių iš ten, panorusių užmegzti ryšį su mano tėčiu ir manimi – nuostabu! O iš mamos (močiutės) pusės po karo liko tiktai mamos mama ir sesuo, visi kiti jų artimieji buvo išžudyti nacių, o mamos tėvo šeima kalėjo nacių koncentracijos stovyklose. Gal dėl to man labai skaudu ir nemalonu matyti Gedimino prospektu žygiuojančius vadinamuosius neformalus, rėkaujančius įvairius nepagarbius kitų tautų atžvilgiu šūkius, gal prieš tai net ant sienų ir tvorų rašinėjusius mano tautybę įžeidžiančius užrašus. Galvoju, gal tiesiog jų sieloms trūksta šilumos…”

Lyg kopti į Everestą

Gimė Rafailas paprastoje šeimoje – tėtis visą gyvenimą dirbo sunkiuosius darbus, mama – nuo studijų laikų sostinės A.Mickevičiaus bibliotekoje, jai paskyrusi iki paskutinės dienos per 40 metų. Būtent Rafailo mama buvo iniciatorė visų jo muzikinių mokslų “Ąžuoliuko” muzikos mokykloje, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. “Tiesa, mano muzikalumą “atrado” Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytojai, bet kai paaiškėjo, kad esu neva kiek per mažas ir gali tekti pasilikti toje pačioje klasėje dar metus, mama nesutiko ir… nuvedė į “Ąžuoliuko” muzikos mokyklą. O ten tai buvo laikas! – paskęsta į malonius prisiminimus Rafailas. – Mama apskritai kažkokiu ypatingu būdu mokėjo mano tingulius išsklaidyti ir sudominti muzika. O ir sąlygos saviraiškai “Ąžuoliuko” mokykloje – nuostabios. Pamenu savo pirmąjį koncertą, kai buvau vienuolikos: kaip aš didžiavausi! Mat parengiamųjų klasių mokytojai tą dalyką taip sureikšmindavo, taip mus užkrėsdavo tų koncertų siekiu, kad kai sulaukiau to momento, jis atrodė tarsi įkopus į Everestą!

Patiko per choro repeticijų pertraukėles su draugais dalytis įspūdžiais, bendrauti – buvome labai artimi. O ką reiškė vien vasaros stovyklos!” Rafailas neslepia buvęs padykęs, mėgstantis išdaigas, nenusėdintis ir nenulaikantis liežuvio už dantų – ir per tai sykį net nukentėjo. “Operos teatre atrinko vaikų grupę dainuoti spektaklyje “Jonukas ir Grytutė”, – prisimena jis. – Turėjome į sceną išeiti susikibę už rankų, aš vaizdavausi esąs pats pagrindinis… Tuo momentu viena iš artisčių vėlavo išeiti į sceną ir stipriai braudamasi pro mus netyčia trinktelėjo man per ranką. Čia aš taip paleidau liežuvį, leptelėdamas kažką negražaus – už tai manęs nebeišleido į sceną. Visą gyvenimą prisimenu tą baisų bausmės skonį…”

Tėvai – svarbus kelrodis į gyvenimą

Rafailas įsitikinęs, kad vaiko ateičiai labai svarbu, kur jį nukreipia tėvai, ar su meile jį skatina. Augęs vienintelis vaikas šeimoje jis mėgo humanitarinius mokslus, ypač istoriją. Ir dabar jam geriau per TV žiūrėti istorinę laidą nei kokį muzikinį šou. “Neįsivaizduoju, kiek dar galima “durninti” liaudį, – netikėtai išsprūsta jam. – Pavyzdžiui, kaip galima vadinti choru ansamblį žiopčiojančių žmonių! Gaila, kad dauguma mūsų susiauriname savo smegenis iki TV dėžės. Ir kol pats nepadainavau “Triumfo arkoje” ir vėliau nepalyginau tikros Lietuvos televizijos studijos su “kišeninėmis” privačių televizijų studijėlėmis, irgi toks pat šou gerbėjas buvau. Kita vertus, labai džiaugiausi ir mėgavausi tiesioginiu eteriu ir gyvu orkestru…”

“Stengiuosi skleisti gėrį”

Skaityti knygas Rafailas itin pamėgo paauglystėje, kai prasidėjo savęs paieškų nemigos naktys. “Iki šiol daug mąstau apie egzistenciją, apie gyvenimo prasmę, – prisipažįsta populiarusis tenoras, kadaise (ir iki šiol) pakerėtas jį stipriai paveikusios M.Bulgakovo knygos “Meistras ir Margarita”. – Ji leido pažinti žmogų iš vidaus. Juk ypač įdomu, kaip mes sugebame arba nesugebame išlikti žmonėmis, ką reiškia žmonėms tikėjimas, kaip skirtingai jie jį supranta. Ir kaip į jį atsigręžiama tik ištikus bėdai. Tas tikėjimas toks individualus…”

Pašnekovas įsitikinęs, kad žmogus sutvertas kurti gėrį ir dalytis juosu kitais. “Kita vertus, jeigu mūsų visuomenėje darysi kitiems tiktai gera, tai iš tavęs gali imti juoktis, vadinti durneliu – ir tai, deja, nebus nuostabu, – pamąstymus tęsia operos dainininkas. – Tačiau kad ir ką sakytumėte, manau,  žmogaus misija yra nešti gėrį. Ir kad skleisdamas gėrį jis gali daug daugiau nuveikti gyvenime. Stengiuosi taip ir gyveni.”

Vaidmenyse – paralelės su gyvenimu

Pašnekovas sako, kad pastaruoju metu jam lieka vis mažiau laiko sau – bet tai jį ir džiugina. Juk kovo mėnesį net dviejų operų “Eugenijus Oneginas” ir “Otelas” premjerose dainavo! Jis pripažįsta visuomet atrandantis vaidmenyse paralelių su savuoju gyvenimu. O norėdamas sukurti įtikinamą personažą – ieško, ieško, ieško… “Gavęs mažą vaidmenį visada stengiuosi jį padaryti kuo didesnį. Nes mažų vaidmenų nebūna”, – įsitikinęs tenoras, dainavimo mokyklą išėjęs pas garsųjį maestro Virgilijų Noreiką ir tai laikantis nepaprasta sėkme. Nes jam jo mokytojas – ypatingai stiprios pajautos menininkas.

Ir dėl savo neaukšto ūgio Rafailas neišgyvena, bet kaip tik tai paverčia pranašumu, kurio neturi kiti. Jis atviras naujovėms, jam patinka kūrybinis procesas, ieškojimai. “O ypač patinka vaidinti”, – šypteli Rafailas, neseniai sudainavęs net ir Džono Lenono dainų. – Nuo vaikystės dievinau “The Beatles” ir Dž.Lenoną, kuris žavėjo kaip maištautojas, mąstytojas, mylintis gyvenimą – o juk tai visuomet absoliučiai aktualu, ypač galvojantiems ne vien apie save…”

Meilė

Apie ją Rafailas susimąstė paauglystėje, kai vieną dieną praregėjo, kad žmonės vaikšto rankomis susikibę. O kodėl jie susikibę? Du geriau negu vienas… O kodėl geriau negu vienas, kokia iš to nauda? Štai kas tuomet jam sukosi galvoje. Tačiau būdamas nuolat užimtas jis pats įsimylėti laiko vis nesurasdavo. Nuo trečio Muzikos akademijos kurso Rafailą pradėjo kviesti dainuoti Operos ir baleto teatras – ten ir debiutavo atlikdamas vaidmenį operetėje “Linksmoji našlė”. Nuolat dainuoti teatre pradėjo nuo ketvirto kurso, o baigęs mokslus iškart gavo etatą.

Bet vieną dieną – beveik prieš trejus metus – ta meilė Rafailą vis dėlto pagavo! Tik apie tai jis nekalba, sako “kas vyksta tarp dviejų, tas ir turi vykti tarp dviejų”. “Bet pats meilės jausmas yra BE GALO geras, – plačiai nusišypso. – Taip, jis yra sudėtingas, bet nuostabiai spalvingas, įkvepiantis. Su dideliu pliuso ženklu! Daugiau nepasakosiu – juk visi žino, kas esu aš, kas yra Neringa – ir mes branginame savo jausmus, todėl nenorime jų viešinti. Tegu tai būna tik mūsų… Tik tiek pasakysiu, kad Neringa yra be galo talentinga aktorė, ypatingai darbšti. Man visada įdomu sužinoti jos nuomonę apie mane scenoje – kaip aš atrodau ne kaip dainininkas, bet kaip aktorius.

Kai liūtas miega, liūtė medžioja…

Rafailas ir Neringa, būdami ryškios asmenybės, būdami kartu stengiasi to nesureikšminti. “Nors galvoju, kad vyrams reikia mokytis iš moterų ambicingumo, – įsitikinęs pašnekovas.– Juk gamtoje, žiūrėkite: liūtas miega, o liūtė tuo metu medžioja. Vyras, baigę darbą, dar ilgokai į jį gręžiojasi, mėgsta juo pasididžiuoti, o moteris, baigusi darbą, iškart ieško ir imasi kito, žvelgdama ne atgal, o į priekį.”

Tačiau Rafailas nelengvai įvertina jam imponuojančias moterų ypatybes. Sako, neverta kurti stereotipų, kurie gali iš anksto apriboti bendravimą – juk nežinia, ką savame kelyje gali sutikti. “Svarbiausia, mokėti prisitaikyti, laviruoti kompromisų ir bendro džiaugsmo suvokimo keliu, – susimąstęs vardija pašnekovas, tikintis tuo, kad susitikus parodyti, kad tai tavo žmogus, gali neapibrėžiama trauka…

Vaikų širdelės atviriausios

Ypač Rafailas mėgsta vaikų publiką. Sako, ji nepaprastai dėkinga. “Aišku, visada būna šurmulys, prie kurio jau seniai pripratau, – šypsosi pasakodamas. – Nuo šurmulio bangos, nuo to, koks jis, tampa aišku, kaip viskas vyksta. Vaikai yra nuoširdžiausia publika, neslepianti emocijų, neveidmainiaujanti. O jau dirbti su vaikais – išvis fantastika! Tą pajutau statant su Neringa Čereškevičiene “Telebimbam” operą “Voro vestuvės”, kurioje atlikau pagrindinį vaidmenį. Tokios nerealios “chebros” kiekvienas vaikas – tikra asmenybė, tiesiog uždegantis talentas…”

Tuo tarpu taip su meile apie vaikus kalbantis artistas apie planus turėti savų vaikų dar negalvoja. “Pasvajoti galima, bet apie vaikus iš tikrųjų reikia galvoti labai rimtai nusiteikus. Kai tam subręsiu, tuomet ir galvosiu apie tai”, – atvirai sako Rafailas.

Savo virtuvėje – šefas

Užklausus apie virtuvės reikalus, Rafailo akys sužiba dar kitaip. “Žinau, kad reikia valgyti daugiau žalesnio maisto, – tarsteli iškalbingai pravesdamas ranka per savo stuomenį. – Bet ne visuomet pavyksta, ir dažniausiai dėl laiko stokos. O ypač baisu pasidaro, kai pradedi gilintis, kaip tą mėsa užauginama…” Tačiau populiariajam tenorui, dar visai neseniai susipažinusiam su virtuvės pasauliu, gaminti labai patinka – sako, pratinasi ir, esant kiekvienai galimybei, su malonumu įninka į maisto gaminimą. Mėgsta kepti vištą, įvairiai marinuoti sparnelius,mėsą, kepti apkepus, o neseniai pradėjo gaminti ir bulvinius patiekalus. “Radau netikėtai namie tarkavimo aparatą, – juokiasi ir prisipažįsta, kad gamindamas neatsispiria vis paragauti, ar skaniai išeina – taip ir “prisimėgauja”. – O jeigu dar kas pagiria mano kulinarinius gebėjimus, skraidau ant sparnų!” Tačiau pats geriausias laisvalaikis, kurio taip reta antri metai Rafailo gyvenime – būti ramiai namie ir gal net… kuo daugiau išsigulėti.

Vilnius – brangiausias

Kad ir kaip ten būtų, į užsienį R. Karpis kol kas išvažiuoti neplanuoja. “Man labai daug reiškia Vilnius, – sako ir vėl pasidžiaugia daugybe savo naujų vaidmenų, premjerų, filmavimųsi ir kitų projektų, pabirusių tarsi manai iš dangaus.

“Praėję metai buvo nepaprastai koncentruoti – ir tai patvirtino posakį, kad dažniausiai, jei kas atsitinka, tai viskas iškart, vienu metu. Taip jau buvo, kai man buvo 22-eji, ir štai dabar… Gal tai susiję su kraujo keitimusi žmoguje kas septynerius metus. Pagyvensiu, pamatysiu!”– filosofiškai nusiteikęs atsisveikina populiarusis tenoras.

"Veido" archyvas

Karpis – karpį?