"Veido" archyvas

Su architektu, garsios roko grupės “Antis” įkūrėju, dainininku Algirdu Kaušpėdu susitikome jo firmoje, įsikūrusioje viename sostinės verslo centrų. Jaukus stilingas biuras ir iškaba, skelbianti apie teikiamas projektavimo paslaugas.

Visai neseniai poną Algirdą regėjau su kolegomis iš grupės “Antis” kaitinantį publiką “Siemens” arenoje, kur susirinko tūkstančiai pirmojo VISI – VGTU absolvento dalyvių. “Štai, kur žmogus, kuris nesensta ir nepraranda formos”, – tada pamaniau ir sau pažadėjau išgauti jo sėkmės receptą. Tačiau gyvenimas pasirodė esąs margesnis už genio plunksnas, o stebuklingi receptai taip ir liko mūsų vaizduotėje. Tačiau tai nereiškia, kad receptų iš viso nėra.

“Gimiau ir augau Vilniuje, nors didelė mano gyvenimo dalis susijusi su Kaunu, kuriame praleidau 27 metus. Tėvelis Vytautas dirbo architektu, jis jau miręs, o mama Onutė – ekonomistė. Sesuo Jolanta, kaip ir aš, Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) baigė architektūros specialybę ir dėsto dizaino kolegijoje. Architektas ir mano antrosios puselės Vilijos, su kuria mes jau 11 metų kartu, sūnus Lukas. O štai maniškės dukros tarsi pasidalijo: viena perėmė pomėgį menui, kita – tiksliesiems mokslams. Monika, kuriai dabar trisdešimt, Vilniaus universitete įgijo tarptautinės prekybos specialybę ir yra ekonomistė, o jaunesnioji, 22 metų Algė – Anglijos Liutono universitete mokosi kino meno. Esu senelis: Monika man padovanojo du anūkus – Urtę ir Augustą”, – pasakojimą pradėjo pašnekovas.

“Ar esate griežtas senelis, tėvas?”
“Tikrai ne. Vaikų niekada griežtai nespaudžiau, taip su manimi elgėsi ir mano tėvai. Turbūt todėl turėjau galimybę išbandyti, ko geidė širdis. Studijuodamas su “visiukų” (Vilniaus inžinerinio statybos instituto – VISI) turistų klubo nariais skersai išilgai išmaišiau tuometinę SSRS, –

Karelija, Kolos pusiasalis, Kaukazo, Sajanų kalnai. Ir kalnų upėmis plaukdavom, ir per miškus keliavom. Kai dabar pagalvoju, tik studentas gali tokias keliones ištverti. Būdavo, susiplanuojame maršrutą ir ištisą savaitę dardame traukiniais į Sibirą. Tai vargindavo. O ten mūsų jau laukdavo tuntai skaudžiai geliančių muselių, uodų, – lįsdavo į akis, nosį, prie kūno – nei drabužiai, nei chemija neapsaugodavo. Ir alergijų būdavo. Grįžę iš tokių kelionių dar mėnesį kasydavomės, – juokėsi A. Kaušpėdas, kuriam teko sutikti ir kur kas pavojingesnių padarų, tik šie būdavo sukalbamesni. – Prisimenu, Sajanų kalnuose prieš pat mus iš miško tankmės išniro lokys. Žinojome, kad reikia rėkti ir nejudėti, taip ir darėme. O ką lokys? Pasižiūrėjo į mus kaip į durnius ir nubėgo savais keliais. Sajanuose daug valkataujančių laukinių šunų, šie gvelbdavo maistą. Vakarais, prieš eidami miegoti, užkasdavome maisto atsargas net į 1,5 metro gylį. O kartą atsikėlę beveik nieko neberadome. Ir žinok dabar, ar šunys surijo, ar vietos gyventojai pasimėgavo mūsų gėrybėmis. Užtat mums liko kruopų – keliaudami visą savaitę maitinomės košėmis. Ir kai pasiekę Irkutską gavome nusipirkti “šlapiankos”, valgėme pasigardžiuodami, lyg patį gardžiausią lašišos kepsnį”.

“Prisiminkite, kaip gimė pomėgis muzikai”.

“Groti pradėjau 7-oje klasėje ir iki mokyklos baigimo muzikavau. Persirgau bitlomanija, grojau bosine gitara, dainuodavau, mokykloje buvome subūrę ansamblį, grojome šokiams. Tik studijų metais šį pomėgį buvau primiršęs, o 1982 metais po truputį vėl pradėjau brazginti gitarą –  savo malonumui. Roko grupė “Antis” susikūrė 1984 metais, kai man jau buvo 31-eri. Tais laikais jau dirbau architektu, buvau suprojektavęs penkias ligonines, bet tai daryti man buvo nuobodu: projektuojant tiek daug sanitarinių reikalavimų reikėjo įvykdyti, o meno – beveik jokio. Užtat į pasąmonę ir grįžo muzika. “Antis” labai greit išpopuliarėjo, 1988 metais jau buvome išleidę antrą plokštelę, laimėję kelis festivalius, išrinkti populiariausia Lietuvoje grupe. Su “Antimi” aplankėme daugelį šalių: juk buvome savotiška šviežiena, vadinamoji perestroikinė grupė, todėl labai įdomūs”.

“Turbūt ne mažiau įspūdingas etapas, kai vadovavote Lietuvos televizijai?”

“Buvo labai sunku, – pono Algirdo atsakymas šiek tiek nustebino. – Buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, beje, išrinktas už akių. Prisimenu, su “Antimi” koncertavome Vilniaus sporto rūmuose, o tuo metu inteligentija rinko Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Per patį koncertą priėjo prie manęs A.Juozaitis, A.Medalinskas, Z.Vaišvila ir visiems susirinkusiems į koncertą iš tribūnos pareiškė, kad taip ir taip, įkurtas Sąjūdis, o Algirdas išrinktas iniciatyvinės grupės nariu. “Sakyk, Algirdai visiems, ar sutinki?” Tada viešai koncerto metu ir ištariau “taip”. Kovo 11-ąją nutariau, kad baigėsi mano politinė karjera, mat atsisakiau balotiruotis į Aukščiausiąją Tarybą. Vis dėlto kaip Sąjūdžiui savą žmogų, 1990-aisiais paskyrė mane vadovauti Lietuvos televizijai. O ten anuomet buvo susirinkęs visas elitas – juk kitos televizijos nebuvo. Visi tokie susireikšminę, labai svarbūs, manęs nepripažino. Maža pasakyti, kad pasipriešinimas buvo baisus. Jei nuspręsdavau nerodyti kurios nors laidos ar kuo nors neįtikdavau, imdavo šmeižti ir skųsti. Sutikau ir raudonų personažų, kurie atėjus kitai valdžiai chameleono greičiu persidažė…” Pavargęs nuo rezgamų intrigų intrigėlių, A. Kaušpėdas po trejų metų paliko televizijos vadovo kėdę ir stačia galva nėrė į verslą, iš kurio jau 17 metų nebesitraukia. Sako, kad verslas atnešė nepriklausomybę, kai gali būti pats sau ponas ir režisierius, ir nepriklausyti jokioms valdžioms.

“Verslininkų gyvenimas panašus į riedėjimą amerikietiškaisiais kalneliais – tiek jame pakilimų ir nuosmukių. Ir ne visiems pavyksta išvengti skaudžių praradimų, nusivylimų. Kaip sekėsi jums?”
“Visko buvo. Prekiavome baldais, statybinėmis medžiagomis, leidome kartotinių projektų katalogus, statėme karkasinius, modulinius namus. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Norvegijoje. Kadaise maniau užsidirbęs visam gyvenimui, bet paaiškėjo, kad tai toli gražu nebuvo tiesa.  Baisiausia, kai neatsiskaito su tavimi, lieki pats be pinigų ir tiekėjams nesumoki, kas iš tiesų buvo labai nemalonu. Patyriau, ką reiškia, kai per daugelį metų sukurta verslo sistema tampa bevertė. Buvome įkūrę kompaniją “JP House”, ši per krizę bankrutavo”, – neslėpė pašnekovas.

“Daugybė žmonių tokių likimo smūgių neatlaiko. Įtampa, stresas, kaltės ar nevisavertiškumo jausmas pakerta pasitikėjimą savo jėgomis, ateitimi. O jūs lyg tas iš pelenų pakylantis Feniksas – dainavote!”

“Žiūrėjau ir tebežiūriu į krizę labai filosofiškai. Džiaugiuosi neįkeitęs asmeninio turto, todėl turiu kur gyventi. Teko perkainoti vertybes, keisti strategiją. Kadaise didžiąją dalį pelno investuodavome į verslą, pasilikdavome tik būtiniausiems poreikiams, kelionėms, kurias mūsų šeima labai mėgsta. Kai dabar pagalvoju, reikėjo neskubėti, pagyventi konservatyviau, pasitaupyti. Tačiau tas ekonomikos kilimas užliūliavo, todėl atrodė, kad jis nesibaigs. O baigėsi – krize. Ypač sunku per krizę buvo žmonai, juk ji – moteris. Jos labiau pergyvena… O “Antis” po pertraukos atsikūrė dar prieš krizę, 2006 metais. Todėl daug muzikavau ir per sunkmetį, tai sušvelnino jo smūgius”.

“Psichologinius ar finansinius?”

“Jie susiję: juk žmogus patiria didžiulį stresą, kai žemė išmušama iš po kojų, kai lieka nulis, nors neseniai atrodė, kad viskas sutvarkyta, užsidirbai senatvei, neteks gyventi iš pensijos… Nesu neturtingas ar nelaimingas, turiu pakankamai. Pirmiausia nemažą patirtį, kuri, tikiuosi, per artimiausius penkerius metus padės užsidirbti tiek, kiek reikės”, –  optimizmo nestokojo pašnekovas.

“Ką veikiate, kai nedainuojate?”

“Kremtu architekto duoną. Dabartinės “Lietuvos kino studijos” vietoje bus ekologinių namų gyvenvietė su saulės kolektoriais, lietaus vandens surinkimo sistema. Ją ir projektuojame. Kartu triūsia žmona Vilija. Jos sūnus Lukas drauge projektuoja gyvenvietę Baltarusijoje: su jachtklubu, boteliu, viešbučiu, prekybos centrais – tai bus tarsi maža Venecija. Beje, pusmetį praleidęs Afrikoje, Lukas netrukus vėl vyks į Ganą – projektuoti miestų”, – pasidalijo artimiausiais planais garsusis architektas.

“Nebaisu išlydėti į Afriką artimą žmogų – ten tiek pavojų”

“Baisu, bet juk viskas pavojinga – net valgyti. Juk valgydamas gali užspringti. Visur savos taisyklės, ir jei jų laikysiesi, rizika bus minimali”, – užtikrino architektas, kurio antroji pusė turbūt neatsitiktinai pamilo Afriką taip, kad ši tapo jos didžiausia aistra. Ponia Vilija kolekcionuoja Afrikos kaukes, domisi tos šalies menu, kultūra ir artimiesiems apie tai skaito paskaitas. Vilijos kompiuteryje – dešimtys tūkstančių kaukių, priklausančių tūkstančiams skirtingų genčių. O šeimos jaukiame name  pačiame Europos centre Afrikos kaukėmis nukabinėtos keletas sienų. “Jei pas mus ateina anksčiau nesilankęs svečias, jam tebebūnant prieškambaryje, galime lažintis, pirmas klausimas bus, ar nebijome gyventi su tomis Afrikos kaukėmis”, – juokiasi A. Kaušpėdas. Paprašytas atskleisti artimiausius kūrybinius planus, išdėstė: “Antis” dabar labai geros būklės, nors jai jau 25-eri, bet dar visi gyvi ir “pavarom”. Štai gruodžio 19 ir 20 dienomis Rusų dramos teatre žiūrovai išvys muzikinę utopiją “Zuikis Pleibojus”.

Tai spektaklis apie laisvę ir gyvenimą bei apie tai, ką su tuo daryti. Herojus zuikis eina išbandymų keliu: tai jis zuikis konformistas, tai zuikis – sąjūdininkas, maištininkas, tai “pasikėlęs” zuikis, kuris tapo “pleibojumi” ir širdžių užkariautoju, kol buvo išjuoktas ir teko skaudžiai kristi. Vėliau jis palinko į dvasinius dalykus, pakilo į dangų ir tapo zuikiu dievu. Bet ir vėl apsiriko, nes dvasinė puikybė yra bene didžiausia nuodėmė. Tad teko kristi iš dar aukščiau ir skaudžiau, ir galiausiai “pleibojus” tapo paprastu zuikiu.

“Tai gal ir firminį krizės įveikimo receptą turite? Kaip nugalėti graužątį ir nusivylimą?”

“Tiesiog stengiuosi, kad gyvenimas nepraeitų veltui, ieškau gyvenimo išminties. Man įdomu viskas, kas aplink mane vyksta, kaip sutvarkytas pasaulis, stebiu gamtos ir visuomenės reiškinius. Reikia įvertinti Dievo dovaną, kurią turime – gyvenimą, gyventi čia šiandien, nesikabinant nei į praeitį, nei į ateitį. Reikia kasdien mylėti, dėkoti už kiekvieną dieną, gerbti. Svarbu įvertinti tai, ką turi, o ne beprasmiškai apgailestauti dėl to, ko dar neturi ar jau netekai. Jei filosofiškai pažiūrėtume į vadinamąją krizę, tai prisimintume, kad mūsų tėvai gyveno daug kukliau nei mes, turėjo mažiau nei mes ir neverkšleno. Reikia sudominti save gyvenimu ir gyventi būtent SAVO gyvenimą – turėti nuomonę, pomėgį, tobulinti save”, – architektas leido suprasti, kad kiekvienas savo laimę gali nusikalti pats.

“Bet daugybė žmonių, praradę turtą, gerą automobilį, prabangius drabužius, puola į neviltį, kai, šiek tiek perfrazavus seną sparnuotą posakį, esi “biednas, nes “durnas”, o “durnas”, nes biednas”

“Žmonės vertinami ne pagal tai, kaip apsirengę, kokiu automobiliu važinėjate, o kas jie esą. Kiekvienas žmogus turi turėti kilnų tikslą. Jei tu turi tą kilnų tikslą, visa kita ateis savaime – žmonių dėmesys, materialinis atlygis, geresnės sąlygos veikti. Bet kai neturima gero, kilnaus tikslo, imama suktis ir trypčioti vietoje. Tada prasideda kaltinimai kitiems, kaltųjų paieškos, nors nieko nedaroma”, – baigė pasakojimą A.Kaušpėdas.