Šiemet Lietuvoje užauginti pomidorai pabrango dvigubai. Tokia šimtaprocentinė infliacija paaiškinama energetikos išteklių brangimu. O kaip būtų galima paaiškinti žodžio vertės infliaciją? Kas čia brangsta ir kas pinga? Na, vargšai pomidorai turi teisę pabrangti dvigubai, o štai žodis, išsiveržęs per visas siūles ir kiaurymes, turėtų bandyti išlaikyti savo vertę. Bet lietuviškų pomidorų pabrangimas, pasirodo, turi ir dar vieną priežastį. Pernai užsidarė du pomidorų auginimo šiltnamių ūkiai, o šiemet oras iki šiol buvo prastas – daug lijo, bet buvo mažai saulės.

Tačiau žodžio laisvei Lietuvoje kasdien vis laisviau. Net ir tie, kurie sovietmečiu apsiribodavo savo nuomonės reiškimu tik ant viešų tualetų sienos, šiandien yra visaverčiai viešų debatų dalyviai.

Gal ir neturi didelės reikšmės, kas vyksta bendroje viešoje erdvėje, kuria daugumai lietuvių šiandien tapę tik internetinės žiniasklaidos puslapiai. Atsiribojimas nuo kokybiškesnių, kultūringesnių ir tiesiog solidesnių dalykų visuomenę veda totalinio banalėjimo keliu.

Niekas apie tai nėra geriau pasakęs už europarlamentarą Leonidą Donskį: “Internetas ir kompiuteris pratęsia mus, bet sykiu bloškia į savipakankamą buvimą. Kažkada mums dar buvo būtinas bent instrumentinis bendravimas, per kurį galėjai sužinoti gandus, naujienas, sensacijas ir dar sau naudingas paskalas, o dabar jo nebereikia – interneto puslapiai patenkina šį socialinį užsakymą tiekdami mums prastą, neapdorotą, nepatikrintą, tulžingo pavydo ir neapykantos gausiai prisodrintą informaciją. Tai radosi ne dėl žurnalistų neprofesionalumo – tiesiog gimė tokia amorfiška žinios forma. It žalia ir kruvina mėsa. Kalbu ne apie patikrintą ir patikimą, o apie brutualią, neparengtą ir nesutvarkytą informaciją, su kuria dar papildomai gauni sadomazochistinio pasitenkinimo pažemindamas save ir kitus anoniminių komentarų skaitymu ir rašymu.”

Nuolatiniam augimui ir tobulėjimui būtiną įvairią intelektualinę pramankštą pakeitę tiesiog trečiarūšio šlamšto skaitymu internete žmonės patys sau pasiskelbia ilgalaikį nuosprendį. Kas nutinka valgant vien greitai paruoštą maistą, galima pamatyti veidrodyje ir pajusti pasikeitus savijautai, darbingumui.

Savęs uždarymas į banalybės prisotintą intelektualinę erdvę yra daug pavojingesnis. Nuolat besikeičiančiame, nesaugiame ir kasdien naujų iššūkių pilname pasaulyje tik vaiko protu apsiginklavusi asmenybė yra ypač lengvai pažeidžiama ir ja manipuliuojama. Jai tenka daug sumokėti už sprogstančius nekilnojamojo turto burbulus, populistų manipuliacijas ir kt. Verslo srityje nelavinamo intelekto stoka neleidžia rasti čia būtinų nestandartinių ir labai kūrybingų sprendimų. Juk kritiniam mąstymui būtinas rimtas, atsakingas požiūris į savišvietą ir kasdienį tobulėjimą. Taip nupiginę savo vartojamą informaciją lietuviai yra rekordininkai pagal pomėgius lankytis internete ir antirekordininkai pagal spaudos ir knygų tiražus tūkstančiui gyventojų.

Dažnai savęs klausinėjame, kodėl mūsų valstybė yra įklimpusi į kažkokį ilgalaikį nestabilumo stagnacijos laikotarpį? Kodėl nebematome išeities iš mus netenkinančios realybės? Kodėl gimsta visokie “sąrašai”, “keliai” ir “judėjimai”, nesiūlantys jokių sprendimų, bet žadinantys mūsų emocijas skambiais pasipiktinimo šūkiais.

Ar žodžio vertės infliacija iš viešosios erdvės persikėlė ir į mūsų politinio elito kasdienybę? Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė vieną dieną perspėja, kad reikia rengtis antram krizės smūgiui, o kitą dieną jau tvirtina, kad būtų pats metas padidinti valdininkų atlyginimus, peršasi mintis, jog atostogos būtinos visiems.

Galima numanyti, kodėl prezidentė užsiminė apie galimą antrą krizės smūgį. Taip norima nuo vasaros karščio apkvaitusius politikus atbaidyti nuo Seimo rudens priešrinkiminėje sesijoje prasidėsiančio išlaidavimo. Tokia bauginanti retorika turėtų bent daliai politikų padėti apsigalvoti ir gyventi realybėje, o ne priešrinkiminės rujos kvaitulyje. Bet ar tai adekvati pirmojo valstybės asmens retorika, sukelianti šalyje realius ekonominius darbdavių ir investuotojų nepasitikėjimo ateitimi reiškinius?

Tai, kad per vasaros karščius nacionalinio transliuotojo eteryje sėdi baudžiamojoje byloje nuteistas parlamentaras Valentinas Mazuronis ir postringauja apie tai, koks supuvęs Lietuvos teisingumas, jau tampa normalu. Bet nenormalu tai, kad nacionalinio transliuotojo žurnalistas nesugeba pasikviesti į savo laidą tinkamo oponento, galinčio atremti priešrinkiminius populistinius skiedalus.

Vokiečiai Thomo Manno festivalyje niekaip negalėjo suprasti, kodėl kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus yra toks piktas. Įprastai kadenciją baigę garbaus amžiaus politikai tolesnę savo misiją suvokia kaip tiltų tarp skirtingų bendruomenių, nuomonių statytojų, visuomenės taikytojų ir sutelkėjų siekiant svarbių tikslų. Labai keista, kad Leituvoje piktais tampa žmonės, kuriems jau nebereikėtų ant nieko pykti.

Ar mūsų viešoji erdvė kuo nors skiriasi nuo senųjų Vakarų? Europoje vyksta didžiuliai debatai dėl euro ir apskritai dėl ES ateities. Yra ir čia žaidžiančių su ugnimi. Vokietijoje, be jau pagarsėjusio Tilo Sarazino, iškilo ir naujas ekonomikos profesorius – Hansas Werneris Sinnas. Garsus Vokietijos akademinės erdvės veikėjas subūrė visą plejadą – 200 Vokietijos ekonomikos ekspertų, pranašaujančių šios šalies pražūtį, jei ir toliau bus remiama Graikija, o Vokietija nepasitrauks iš ES.

Gerai, kad Vokietijoje greit atsiranda kita 200-ų ekonomikos ekspertų grupė, kuri tuoj pat paneigia apokaliptines pranašystes. Ir dar geriau, kad yra kokybiška spauda, kuri šiems debatams skiria tinkamą dėmesį ir atlikdama moderatoriaus vaidmenį sugeba priminti, jog šiandien kaip niekada ekonomistams reikėtų atviriau ir aiškiau kalbėti apie ekonomikos mokslo ribotumą, jo galėjimą viena aiškia, prognuozuojama teorija paaiškinti pasaulio dabartį ir ateitį.

Ekonomikos profesoriai daug stipresni aiškindami praeitį. O dauguma jų apskritai nesuvokia, kokie gali būti euro zonos ar visos ES subyrėjimo padariniai. Juolab nėra linkę sąžiningai pripažinti, kad visa Vokietijos rekordinė aukštų technologijų eksporto apimtis yra nenutraukiamomis gijomis susijusi su visos ES mažų atlyginimų valstybių dalyvavimu kuriant galutinį vokišką eksporto produktą.

Galime tik apgailestauti, kad mūsų vieši debatai yra tik eklektiški šūkaliojimai ir jokiais argumentais ir skaičiavimais nepagrįsti gąsdinimai ar drąsinimai. Tokioje erdvėje net ir tokie brangūs bei šaliai svarbūs projektai kaip atominė elektrinė vietoje ekonominių svarstymų pavirsta tik politiniais lozungais.