Po beveik prieš keturis dešimtmečius atlikto ir aprašyto garsiausio pasaulio žurnalistikos istorijoje tyrimo, pavadinto “Watergate’o” skandalu, buvo suformuluota doktrina, kas yra tiriamoji žurnalistika.
Informuoti, šviesti, skatinti mąstyti, nurodyti esmę, priversti pakeisti skandalingus sprendimus, o visų svarbiausia – tarnauti visuomenės interesui. Taip lakoniškai žurnalistai tyrėjai apibrėžė savo misiją.
Robertas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas – tokie dviejų tiriamosios žurnalistikos korifėjų, savo rašiniais iš posto išvertusių patį JAV prezidentą Richardą Nixoną, vardai. Per daugiau kaip metus trukusį žurnalistinį tyrimą jie prikaupė keturias spintas įvairių liudijimų, dokumentų, vaizdo medžiagos, atskleidžiančios purviną R.Nixono rinkimų kampaniją. Jie kalbindavo tuos pačius pašnekovus po keletą kartų per savaitę (nors dažnai jų būdavo pasiunčiami velniop), kol kalbinamieji patvirtindavo arba paneigdavo žurnalistų gautą neoficialią informaciją.
Šių žurnalistų fanatiškas darbštumas, tiesos paieškos ir niekšų nuvainikavimas įkvėpė jaunus žmones aštuntajame dešimtmetyje studijuoti žurnalistiką, imtis sudėtingiausių tyrimų, dažnai rizikuojant savo sveikata ir gyvybe.
Kovos už tiesą virusas persimetė ir į Europą. Ypač daug nuveikė Švedijos ir Vokietijos žurnalistai. Beje, vokiečiai išplėtojo ir žurnalistinius tyrimus apie pačią žiniasklaidą bei žurnalistus. Vokietijos žiniasklaida iki šiol ne tik preciziškai atlieka visuomenės sarginio šuns funkciją, bet ir nuolatos atskleidžia savo cecho tamsiąsias puses.
Lietuvoje tiriamoji žurnalistika sustiprėjo sulig Sąjūdžiu. Tiesa, be teorinių žinių, be taisyklių. Bet esant aiškiam žurnalistų tiesos siekiui ir pastangoms žvelgti giliau. Iki maždaug 1997-ųjų Lietuvoje tiriamoji žurnalistika išgyveno aukso amžių.
Deja, šiandien tenka konstatuoti, kad žurnalistikoje žmonių, anot Voltaire’o, pasiryžusių mirti už tiesą, teliko vienetai. Šiandieninė “tiriamoji žurnalistika”, kaip ją pristato pretenzingi žurnalistai, iš tikrųjų tėra versijų žurnalistika. Ir gal jau net nebe žurnalistika.
Visiškas paradoksas: kartu su IT raida žurnalistai turi vis daugiau galimybių žaibiškai patikrinti neoficialius faktus ir pateikti skaitytojams (žiūrovams) nešališką analitinę informaciją, bet mūsų žiniasklaidos lygis voliojasi ties Vakarų geltonosios spaudos kojomis. Faktų (gandų) tikrinimas iš kelių vienas su kitu nesusijusių šaltinių, tiesos paieškos nebesvarbios ne tik sensacijų besivaikančiai spaudai ar į neišprususį masinį skaitytoją nusitaikiusiai interneto žiniasklaidai, bet ir kokybiškos žiniasklaidos etalonu turinčioms būti naujienų agentūroms. Tai teko patirti savu kailiu – po nelemto sakinio dėl ne vietoje įrašyto žodžio “neva” tekste apie Niurnbergo procesą.
Dar kartą nuoširdžiai sakau: nei aš, nei kas nors iš redakcijos darbuotojų nei prieš publikuojant tarptautiniu skandalu virtusį straipsnį, nei jau išspausdinus žurnalą, nepastebėjo apmaudžios klaidos.
Tuo tarpu klaidą pastebėję save rimtais tiriamosios žurnalistikos profesionalais vadinantys kolegos, užuot paskambinę straipsnio autoriui arba į redakciją, pradėjo kelti sąmokslo versijas, paskleidė kaltinimus, esą “Veidas” neigia holokaustą, siekė sukelti kuo didesnį skandalą, įtraukti kuo daugiau žmonių Lietuvoje ir užsienyje.
Dar kartą patikinu: mūsų savaitraštis niekados neneigė, neneigia ir neneigs holokausto. Atsiprašome visų, kuriuos nelemtas sakinys įžeidė. Ir dėkoju kolegoms, kurie panūdo profesionaliai aiškintis aplinkybes. Turiu galvoje balsas.lt vyr. redaktorių Arūną Brazauską bei kolegas iš AFP. Jie vieninteliai, užuot kėlę ir skleidę nebūtas versijas, pirmiausia ėmė aiškintis, ką “Veidas” ir dr. Petras Stankeras anksčiau holokausto tema yra rašę, perskaitė visas šio istoriko išleistas knygas.
Deja, dauguma kitų kolegų, sąmoningai ar ne, užsiėmė propaganda. Taigi šiandien kaip niekad gerai suprantu savų sričių profesionalus, kurie žurnalistų paprašyti pateikti komentarą atsisako kalbėtis. Daugelis jų patyrė, kad neprofesionalių ar tendencingų žurnalistų pateikti rašiniai gali pareikalauti daug sveikatos.
Todėl baigiantis metams linkiu, kad kitąmet žurnalistai galvotų ne tik apie reitingus ar gausų komentarų kiekį interneto portaluose, bet pirmiausia, prieš sėsdami rašyti ar rodyti, prisimintų žurnalisto misiją.
O “Veido” skaitytojams linkiu ir žadu kuo daugiau kokybiškos, analitinės, faktais, o ne plepalais grįstos informacijos.