Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus.

Ar žurnalistas turi suprasti, ką jis kalba? Ar nacionalinio transliuotojo informacinės laidos rengėjas gali žvaliu balsiuku skaityti reklaminę nesąmonę? Kokiu laipsniu geram žurnalistui (jei jau dirba nacionalinėje radijo laidoje, tai mažų mažiausiai tokia prielaida būtų logiška, ar ne?) leistina skleisti žinias, kurios gal ir tinka virtuvinių sąmokslo teorijų kūrėjams, bet mokslo ganėtinai vieningai atmetamos?
Gruodžio 4 dienos rytą važiuodama į darbą nori nenori buvau priversta klausytis per LRT laidą „Ryto garsai“ viena po kitos dėstomų ekonominių nesąmonių. Žurnalistė skaitė UAB Nacionalinio aukso banko organizuojamos reklaminės viktorinos su šiokiais tokiais prizais (žurnalistės aiškinimu, „prabangiais…“, suprask, lyg ir auksas) klausimus ir labai džiugiai komentavo atsakymus.
Ką išgirdome? Iš pradžių nuskambėjo tezė: „Kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą.“ O po to klausimą: „Vienas iš būdų apsaugoti savo pajamas ir turtą nuo pinigų nuvertėjimo yra: a) investuoti į tauriuosius metalus, pavyzdžiui, investicinį auksą, kuris turi išliekamąją vertę; b) taupyti pinigus banko sąskaitoje ir c) įsigyti vertybinių popierių.“ Teisingas atsakymas, pasak žurnalistės (o gal labai suinteresuoto reklamos užsakovo, nors tai žurnalistė paminėti „pamiršo“), yra „a“.
Klausime ir atsakyme ekonomika suprimityvinta iki tokio lygio, kad net sunku ką pasakyti. Aiškinti, kad „kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą“ gali nebent itin kietakaktiškas naujosios austrų mokyklos gerbėjas, kuris nuoširdžiai didžiuojasi nepripažįstąs skaičių ir jais savo teorijų neparamstąs. Tiesiog tikįs, ir viskas, net jei skaičiai tam akivaizdžiai priešinasi.
Žvelgiant į ne tokias radikalias ekonomines įžvalgas, infliacijos prigimtis jau tikrai nėra tokia aiški. Monetaristai (ekonomikos mokykla, kuri grynu pavidalu, tiesą sakant, nebeegzistuoja) infliacijos priežastį įžvelgia perteklinėje pinigų pasiūloje, kai pernelyg daug pinigų vaikosi pernelyg mažai prekių. Tačiau kai kalbama apie šiuolaikinę ekonomiką, tai tokia nuosekli teorijoje monetaristų logika pasirodo esanti beveik visiškai nenaudinga praktikoje. Kodėl?
Centrinis bankas nekontroliuoja visos pinigų pasiūlos, o tik nedidelę jos dalį, tai yra monetas, banknotus ir rezervus, kuriuos tiekia komerciniams bankams. (Rezervai šiuo atveju yra pinigai, kuriuos bankai laiko specialiose sąskaitose centriniame banke ir naudoja iš esmės atsiskaitymams vienas su kitu ar valstybės iždu.)
Vis dėlto sąryšis tarp pinigų pasiūlos ir infliacijos painokas visų pirma todėl, kad infliaciją sukelia tik tie pinigai, kurie paskolinami arba išleidžiami. Bankai skolina tik tada, kai jų balansai neapkrauti blogomis paskolomis ir jie turi daugybę norinčių skolintis ir galinčių mokėti įmokas klientų. Vartotojai leidžia pinigus, kai yra ramūs dėl savo darbo vietos ir darbo užmokesčio: tada jie dažniau išlaidauja, ima didesnes paskolas, pertvarko savo namus ir perka automobilius.
Tad nors monetaristai gąsdina, kad pinigų pasiūlos didėjimas lemia didesnį išlaidavimą, taigi ir didesnę infliaciją, viskas yra greičiau priešingai. Mat kiekvienas valiutos vienetas, kurį pasiskolina ar išleidžia vartotojai, sugrįžta į bankų sistemą ir pasirodo kito asmens ar įmonės sąskaitoje, indėlyje arba pinigų rinkoje, kurie sudaro platesnę pinigų pasiūlą (žymimą kaip P1, P2 ar P3). Būtent todėl laisvai savo veiklą vykdantys centriniai bankai (Lietuvos atvejis čia netiktų) nesiorientuoja į pinigų pasiūlą, o kontroliuoja rezervus iš esmės tam, kad turėtų galimybę kontroliuoti trumpalaikes palūkanų normas, tad ir jų veiklos įtaka pinigų pasiūlai netiesioginė: jei jie padidina palūkanų normas, tai slopina išlaidavimą ir galiausiai pinigų pasiūlą.
Jei vis dėlto ekonomika patekusį į išties gilią krizę, nes niekas nenori skolinti ar skolintis, net prie nulio artėjanti palūkanų norma ir milžiniškos išspausdintos pinigų sumos ne tik negarantuoja infliacijos, bet netgi įmanoma defliacija.
Kita vertus, labai svarbi ir žmonių psichologija: tikėtina, kad infliacija didės, jei žmonės tikisi, kad ji didės. Laukdami infliacijos jie atitinkamai pakeis savo elgseną: reikalaus didesnių algų, kels kainas. Nors ir skamba paradoksaliai, geriausia apsauga nuo infliacijos yra stabilios infliacijos lūkesčiai. Pinigų spausdinimas kuria infliaciją tik tuo atveju, jeigu yra pakilimas, kuris perkaitina ekonomiką. Nėra pakilimo – nėra ir infliacijos. Kol ekonomika apimta krizės ar jos nuojautos, neverta nerimauti dėl to, kad pinigų kūrimas pagimdys infliaciją.
Antroji viktorinos atsakymų dalis irgi paremta arba neišmanymu, arba agresyviu melu. Investavimas į tauriuosius metalus tėra vienas iš galimų būdų apsaugoti savo turtą nuo infliacijos, beje, tikrai negarantuojantis saugumo, nes aukso kaina, veikiama globalinių neramumų, brangenybių paklausos ir dolerio vertės, nuolat svyruoja. Kiekvienas, kuris norėtų įrodyti, kad būtent auksas apsaugo nuo infliacijos, mažų mažiausiai privalėtų pateikti aiškiomis prielaidomis ir patvirtinta empirine medžiaga paremtą modelį, o ne „įrodymą“ entuziastingu balsu.
Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda. Sunkumų laikotarpiu jo paklausa (tad ir kaina) auga, nes dėl psichologinių savybių žmonės tokiu būdu bando šiek tiek sumažinti savo ateities baimę. Apdrausti nuo infliacijos gali tik tos turto formos, kurios teikia fiksuotą pastovią grąžą.
Nors pastaruoju metu dėl smukusio pajamingumo daugelis obligacijų tam netinka, tačiau norint ir dabar galima tikrai rasti tam tikrų saugių šalių obligacijų, kurios dengtų infliaciją. Taigi šioje loterijoje-viktorinėje, kuri laukia ir Lietuvos banko priežiūros departamento dėmesio, teisingiausias atsakymas būtų „c“, o ne tas, kurį užsakė reklamos užsakovas.
Sakysite, painoka? Taip. Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų (juolab tų, kurių darbas apmokamas mokesčių mokėtojų pinigais) darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus. O jei ne, tai ko tada jie stebisi, kad valdžioje „triūsia“ tokie pat agresyvūs neišmanėliai.

Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda.